Alergiškiems žmonėms gyvenimas nesaldus – ir ne tik dėl juos supančių alergenų, bet ir dėl „žudančių“ frazių, kuriomis neapgalvotai svaidosi aplinkiniai. Ko gi nederėtų sakyti?
- „Pauostyk mano naujus kvepalus!“ Ir tuoj purkšteli po nosim iš flakonėlio... Turbūt tam, kad visai pribaigtų.
- „Juk tai tik lašiukas medaus tešloje, kas gali nutikti?“ Oi, nutikti gali daug kas... Ech, kad taip būtų galima suvalgyti pyragaitį, o brangiam draugui palikti pasekmes.
- „Nieko baisaus, mano šuo nesukelia alergijos.“ Tu geras ir patiklus žmogus. O hipoalerginiai gyvūnai – tik reklamos kūrėjų triukas.
- „Tavęs turbūt vaikystėj niekur neišleisdavo, tiesa?“ Yra teorija, kad vaikystė sterilioje aplinkoje vėliau sukelia alergiją. Bet tai – tik teorija. Aksioma – svetimų tėvų liesti negalima.
- „Tegul tie žemės riešutai stovi ant stalo, tau juk nereikia jų valgyti.“ Kartais alergijos pasekmės tokios negailestingos, kad žmogus turi teisę vengti net mažiausios rizikos.
- „Tai – tik psichosomatinė problema.“ Jeigu negali prisiimti galimų pasekmių dėl savo klaidos, ginčytis su alergišku žmogumi nereikia.
- „Tai tu tik šalia mūsų pasėdėk.“ Taip, man labai patinka žiūrėti, kaip jūs valgote ir geriate... Ačiū.
- „O mūsų laikais jokių alergijų nebuvo.“ Tai atsisakyk visko, ko nebuvo tavo laikais. O aš geriau žinosiu savo diagnozę.
- „Bet juk anksčiau alergiškas nebuvai!“ Deja, alergija gali išsivystyti bet kuriame amžiuje.
- „Oi, aš išprotėčiau, jeigu negalėčiau XXX...“ Ne, neišprotėtum. Prisitaikytum kaip nors, ir gyventum toliau. Bet ačiū už „palaikymą“!
