Jau pirmaisiais savo gyvenimo metais kūdikiai pradeda skirstyti aplinkinius į savus ir svetimus, gerus ir blogus, linksmus ir rimtus. Vėliau, vystantis logikai, šis paprastas skirtymas perauga į aukštesnį lygį, taigi žmones imame vertinti pagal jų poelgius, išsakytas mintis ir t.t. Kuo ilgiau gyvename ir sukaupiame patirties, tuo labiau analizuojame kitus žmones, kol galiausiai paaiškėja, kad yra žmonių, tiek yra ir chrakterių.

Aplinkinių analizavimas padeda lengviau pritapti arba kitais žodžiais tariant perprasti kitų mąstymą, galimus poelgius bei poreikius, taigi iš esmės analizė padeda sklandžiau bendrauti.

Hipokrato teorija ir jos vystymasis

Žinoma, bandymų klasifikuoti žmones buvo ir iki nepamirštamojo Hipokrato, tačiau būtent šis gydytojas darė prielaidą, kad charakteris priklauso nuo organizme vykstančių procesų, o liga tiesiogiai veikia paciento elgesį. Hipokratas įvardino 4 organizme cirkuliuojančias ir žmogaus elgesį reguliuojančias skysčių  rūšis: kraujas – šiltasis pradas, gleivės – šaltasis pradas, juodoji tulžis – šlapiasis pradas ir geltonoji tulžis – sausasis pradas.

Po 500 metų jo pasekėjas garsiąją Hipokrato teoriją patobulinio ir įvardino konkrečius temperamentus, atitinkančius skysčių dominavimą organizme: flegmatikai (flegma – gleivės), cholerikai (hoile – tulžis), melancholikai (melan hoile – juodoji tulžis) ir sangvininkai (sangis – kraujas). Šia klasifikacija mes naudojamės ir iki šių dienų.

Sangvinikas – tai gyvybingas, dažnai netgi artistiškas žmogus, turintis išraiškingą (mimikų prasme) veidą ir pasižymintis gana greita nuotaikų kaita. Nors sangviniką galima pavadinti ne itin problematišku ir lengvai į gyvenimą žvelgiančiu žmogumi, visgi apibūdinimas “paviršutiniškas” jam nepatinka. Nuo choleriko sangvinikas skiriasi savo pozityviu požiūriu.