Šį kartą pakalbėsime apie tai, kaip pasikelti sau nuotaiką. Labai apmaudu, tačiau nuolatinis materialinių gėrybių vaikymasis ir lipimas karjeros laiptais, lėtinis stresas ir individauli reakcija į tai, kas vyksta, dažnai sukelia pesimizmo sindromą, kurio atsikratyti nėra taip jau paprasta.

Pagrindinis įsisenėjusio pesimizmo bruožas – nepasitenkinimas savo gyvenimu. Atrodytų, kad viskas pasikeistų, tereikia įgyvendinti savo svajones. Tada ir šypsena atsiras, ir gera nuotaika neapleis.

Tačiau, kaip teigia psichologai, toks optimistiškas scenarijus mažai tikėtinas. Esmė ta, kad pesimizmas išsiugdo ne per vienerius metus, be to, jis tampa charakterio bruožu, kurį labai sunku pakeisti. Tokio žmogaus gyvenime visada kažko trūksta, tad norint patenkinti vieną ar kitą poreikį, tenka įdėti labai daug pastangų. Jis gyvenime mato tik dvi spalvas – juodą ir baltą, visas skirstymas yra dichotomiškas (paremtas principu „arba – arba“).

Vertėtų pažymėti ir tai, kad negatyvaus mąstymo pradžia paprastai įleidžia savo šaknis dar vaikystėje, kada tėvai, užuot džiaugęsi jūsų pasiekimais ir laimėjimais, daugiau dėmesio kreipia į išteptus rūbus, nesuvalgytą košę arba išmėtytus kambaryje žaislus. Galų gale taip ir neišmokstama pasitenkinti savo pasiekimais, visas dėmesys sutelkiamas tik į nesėkmes.

Kai mes užaugame, šis efektas tampa dar pražūtingesnis. Situaciją dar labiau pablogina visuomenėje įsigalėję stereotipai, kurie primetami ir mums. Mes, pavyzdžiui, labai dažnai girdime, kad negalima būti laimingam, jeigu atlyginimas nesiekia tam tikros ribos, jeigu automobilis senesnės laidos, o butas – toli nuo miesto centro. Atėję pas psichologą, mes teisinamės, kad „gyvenimas per sunkus“. Blogiausia tai, kad tokiais atvejais pesimistas netgi nemato problemos – pasaulis juk toks netobulas... Ir kas, kad jame gyvena tūkstančiai, milijonai laimingų žmonių, kurie džiaugiasi gyvenimu, įsimyli, rašo eilėraščius, juokiasi, augina vaikus... Jie mano, kad jiems visa tai yra paprasčiausiai nepasiekiama.