Kaip išsiaiškino mokslininkai, nežiūrint į tai, kad dauguma sėklų atkeliavo iš Pietų Amerikos, nemaža dalis pateko iš Šiaurės pusrutulio. Maždaug pusė jų yra iš šaltų regionų, tad labai tikėtina, kad šiltose Antarkties vietose jos galėtų išgyventi.

Gresia pavojus

Mokslininkai mano, kad reikia kaip galima greičiau imtis priemonių ir kovoti su invazinėmis rūšimis, taip pat vengti naujų atsiradimo. Tas rūšis, kurių buvo tik po vieną kitą egzempliorių (pavyzdžiui, Lies saloje, kur buvo įsikūrusi banginių medžiotojų bazė, gausiai lankoma turistų), jie išrovė, tačiau yra ir labiau paplitusių rūšių. Mokslininkai baiminasi, kad gali būti per vėlu.

„Mes galime pritaikyti normatyvus transporto priemonėms, pasirūpinti, kad sėklų nepakliūtų su kroviniais, sekti, kad atvykstančių turistų ir mokslininkų rūbai nebūtų aplipę sėklomis, tačiau galima užtikrintai sakyti: kad ir kur eis žmonės, jie būtinai atneš ir naujų rūšių. Kad ir ką mes darytume, mūsų pastangos tik prislopins naujų rūšių atsiradimą“, – apgailestauja Hjudžesas.

Antarkties sutartyje juridiškai nėra numatytas būtinas atsitiktinių invazinių rūšių naikinimas, tačiau mokslininkai įsitikinę, kad žvelgiant iš moralinės pusės tai būtina daryti, kaip ir stabdyti naujų organizmų atsiradimą.

Situaciją apsunkina tai, kad kai kurias sėklas atneša vėjas iš Pietų Amerikos. Tačiau profesorius Čounas įrodinėja, kad ir čia veikia žmogiškasis faktorius. Sąlygas prigyti sudaro žmogaus veiklos padariniai, šiltnamio efektas.

Jo žodžiais tariant, jeigu nebus imtasi priemonių, po 100 metų nedideli kontinento pakraščiai bus panašūs į subantarktines salas, kur svetimi augalai ir gyvūnai (pagrinde – žiurkės) radikaliai pakeis vietinę ekologinę sistemą.