Kramtyti nagučius – ne tik neestetiška, bet ir žalinga. Ir vis dėl to, tai daro dauguma vaikų. Mokslininkai teigia, kad nagų kramtymas yra glaudžiai susijęs su auklėjimu: palyginus Europos, JAV, Japonijos ir Korėjus vaikus, nustatyta, kad nagų kramtymas būdingesnis Vakarų Europos šalyse ir ypač JAV. Tai lemia skirtingas požiūris į vaikų bausmes: Vakarų Europoje fizinės bausmės visuomet laikytos nepakeičiamomis auklėjimo priemonėmis, o štai Japonijoje vaikai praktiškai niekuomet nebuvo mušami.
Taigi galima daryti išvadą, kad nagų kramtymas, tai psichologinės traumos išraiška. Kai vaikas baudžiamas – savo baimę jis išreiškia įvairiais fiziniais veiksmais: nagų kramtymu, pirštų barbenimu, nevalingu kojų judinimu arba siūbavimu ir t.t. Japonų vaikai panašių sutrikimų turi labai retai, nes jų kultūroje auklėjimas siejamas su skatinimu.
Dauguma tėvų pyksta ir širsta kai vaikai kramto nagus. Tačiau reikia suprasti, kad nagų kramtymas – nevalingas veiksmas, kurio tiesiog negalima kontroliuoti. Vaikas, kramtantis nagus tai daro tikrai ne iš malonumo, kad paerzintų aplinkinius.
Nagų kramtymas būdingas beveik trečdaliui 7-10 metų vaikų. Pastebėta, kad nagus dažniau kramto berniukai. Mokslininkai teigia, kad tai taip pat susiję su auklėjimu: juk mūsų visuomenėje berniukams nuolatos peršama mintis, kad vyrai neverkia, vyrai nieko nebijo, vyrai nerodo emocijų. O nagų kramtymas tai ne kas kita kaip emocijų išraiška.
Žmogui, kuris neturi tokio įpročio, kartais sunku suprasti kaip galima kramtyti nagus, juk tai skausminga (pastoviai tai darantys vaikai neretai nusigraužia ne tik nagus, bet ir odą aplink juos). Iš tiesų šis veiksmas suaktyvina nervų sistemos dalis, susijusias su nusiraminimu, todėl kramtydami nagus vaikai atsipalaiduoja ir nurimsta.
Širdies ir kraujagyslių ligos – sveikatos sutrikimas, kasmet nusinešantis daugiausia žmonių gyvybių.
Kitas faktas
Komentarai (2)