Tik Renesanso laikotarpiu, kai mokslas ėmė viršų prieš magiją ir religinius įsitikinimus, buvo aprašyta kraujotaka ir limfinė sistema, taip paneigiant juodosios tulžies ir vėžio sąsajos teoriją. Tiesa, šios ligos plitimas dar buvo neaiškus: olandų gydytojai Zacutas Lusitanis ir Nikolas Tulpas manė, kad vėžys užkrečiamas, todėl pirmoji specializuota vėžio ligoninė Prancūzijoje buvo priversta išsikelti už miesto, nes gyventojai bijojo užsikrėsti.

Dar ilgus šimtmečius vėžys buvo laikomas žmonijos prakeiksmu, likimo siųsta nepagydoma liga, kurią sukelia parazitai ar išoriniai kancerogenai – apie ją vengta kalbėti arba buvo kalbama pašnibždomis. Tik XIX a. pradėjus tobulėti mikroskopams, ląstelių patologijos buvo susietos su onkologinėmis ligomis: vokiečių chirurgas Karlas Tiršas nustatė, kad vėžys plinta ne skysčiais, o piktybinėmis ląstelėmis – šie ir kiti atradimai padėjo išvystyti onkologijos mokslą.

Vėžio diagnostika ir gydymas

Mes jau žinomi, kad piktybiniai navikiniai dariniai gali susiformuoti bet kokioje kūno dalyje, bet kokiame organe ir iš bet kurios ląstelės, tad burtai ar magiški antpilai nepadės. Lietuvoje apie 100 tūkst. žmonių  gyvena su vėžio diagnoze, t. y. vėžiu serga apie 3 proc. mūsų šalies gyventojų. Kasmet nustatoma apie 17 tūkst. naujų vėžio atvejų: daugiausia diagnozuojama prostatos – apie 2 tūkst., odos – apie 1,8 tūkst., žarnyno – apie 1,5 tūkst., krūties – apie 1,3 tūkst., plaučių – apie 1,2 tūkst.

Iki šiol daug kalbama apie vėžio paveldimumą: žinomi BRCA genai, kurie didina krūties vėžio riziką, kai kurios genų mutacijos yra svarbios plaučių, odos vėžio vystymuisi, melanomai, tačiau paveldima ne liga, o tik polinkis ja sirgti. Be to, genetiniai veiksniai lemia tik 5–10 proc. vėžio atvejų, likusius – gyvenimo būdas. Rūkymas net 90 proc. atvejų sukelia plaučių vėžį, netinkama mityba, per mažas augalinės kilmės produktų vartojimas, nutukimas turi įtakos gimdos, inkstų, krūties vėžio vystymuisi. Taip pat, piktnaudžiavimas alkoholiu, aplinkos užterštumas, jonizuojamoji spinduliuotė, UVA spinduliai, kai kurie medikamentai (hormonai, kt.), cheminės medžiagos (asbestas, kadmis, nikelis, kt.) – visa tai neigiami veiksniai, didinantys onkologinių ligų riziką.