Neversk vaiko būti drąsuoliu, nebijoti procedūrų

Jeigu mažylis pasidalino su tavimi savo baimėmis, nereikia jo versti būti „drąsuoliu“ arba „geru berniuku“. Paaiškink, kad bijoti yra normalu, tačiau padaryti tai, dėl ko esate gydymo įstaigoje, yra būtina, ir tu jam padėsi, būsi šalia ir palaikysi. Jeigu vaikutis žinos, kad galima paverkti iš skausmo ar baimės, ir kad už tai jo niekas nebars ir nebaus – jam bus daug lengviau iškęsti skiepus arba ausyčių, gerklytės apžiūrą. Taip atžala supras, kad gali parodyti, jog skauda, be to, mažiau isterikuos.

Nelygink savo atžalos su kitais vaikais

Tavo mažylis kuo puikiausiai supranta, kad yra vaikų, kurie neverkia ir nebijo, tačiau sakydama tai prie kitų, tu tik padidini baimę, neužtikrintumą, abejones ir nepasitikėjimą savimi. Vaikas turi tavimi pasitikėti, o kaip jis tai padarys, jeigu tu sakysi, kad Marytė iš gretimos palatos yra geresnė? Geriau pagirk už kantrybę ir ištvermę, net jeigu mažylio pasiekimai šioje srityje visai nedideli.

Negąsdink vaiko!

Gąsdinimais tu naudos neišpeši, tik pabloginsi situaciją: vaiko baimė niekur nedings, be to, gali atsirasti naujų. Vaistų be gydytojo daugiau niekas neleis, o mažylio ligoninėje tu nepaliksi. Būk sąžininga – tada vaikas lengviau tave supras.

Kalbėk su atžala apie tai, kas vyksta

Kaskart paaiškink, kas nutiko ir kas dar laukia vaiko. Nereikia manyti, kad jis dėl savo amžiaus nieko nesupras. Bet kuris mažylis gali suprasti mamos (brangiausio jam žmogaus) kalbą – visai nesvarbu, ar jam metukai, ar dveji. Septynerių sulaukęs vaikutis mėgsta, kai mama juo pasitiki ir bendrauja kaip su sau lygiu. Jeigu jį jau išrašė iš ligoninės, namuose būtinai pakalbėkite apie tai, ką jis išgyveno. Pagirk jį už kantrumą, priimk visas baimes ir nusiskundimus, pasidžiauk tuo, kad gydytojai padėjo. Tai pat visa tai reikia daryti ir pakartotinai atvažiavus į ligoninę.