Įrašas perpublikuotas iš Buržujaus rašinėliai.

Nuskambės juokingai, bet ilgą laiką gyvenau galvodamas, kad man vieneriais metais daugiau negu yra iš tikrųjų. Visus šiuos metus gyvenau su mintimi “fuck kaip greitai laikas bėga ir jau tuoj 30″. Neįmanoma apsakyti to jausmo ir tos akimirkos, kai paaiškėja tiesa ir staiga “pajaunėji” vieneriais metais. Atrodo, jog per sekundę atgavai trečdalį gyvenimo. Užeina stiprus noras tas laimėtas 365 dienas praleist kuo kokybiškiau.

Kai pagalvoji, kad galėjai tų metų apskritai neturėti, o gyvenimą užbaigti nė nesulaukęs amerikietiškos pilnametystės, gyvenimą pradedi vertinti kaip asmeninį neįtikėtiną stebuklą. Net užėjus sunkioms akimirkoms, viską vertini iš “antro šanso” perspektyvos. Antrą kartą gimti pasiseka ne kiekvienam.

Įsibėgėjus paauglystei, daugiau nei ketverius metus sirgau depresija. Viskas prasidėjo nuo lengvos liūdesėlio formos, paaugliškos atskirties, o laikui bėgant peraugo į sunkią chronišką ligą, privertusią viduje susipriešinti save su visa aplinkui esančia visuomene. Šios ligos neapibūdinsi ja nesirgusiems – net jei aplinkiniams atrodai visai normalus, ramus ir bendraujantis žmogus, pats iš vidaus jautiesi nesveika visuomenės atauga, vėžiniu dariniu, kuriam laikas nupūti.

Anksčiau ar vėliau viskas perauga į absoliutų aklumą ir, deja, labai dažnai ateina laikas savižudybei. Kiekvieną savižudį žengti šį žingsnį paskatina skirtingi dalykai. Kiekvienas tai atlieka skirtingai: su savomis apeigomis ar be jų; su pagalbos paieška ar be jos; su skirtinga drąsa ar baime; teatrališkai ir viešai, arba kaip tik ypač privačiai. Kai ilgai dvejojęs pasiruošiau tai padaryti, paskutinėmis lemtingomis minutėmis man prisireikė vienos smulkmenos – atsisveikinti su vieninteliu žmogumi, kuriuo tuo metu pasitikėjau.

Mano gyvybę išgelbėjo viena SMS žinutė. Viena trumpa SMS žinutė, kurios dėka dabar gyvenu stipriai laimingą ir pilnavertį gyvenimą. Rodos atiduočiau bet ką, kad galėčiau tą žinutę vėl pamatyti ir įsirėminęs pasikabinti ant sienos.

Po SMS žinutės, man nesiorientuojant aplinkoje, viskas įvyko labai greitai. Mane staigiai ir labai griežtai sustabdė. Pradžiai kelioms dienoms išsivežė į nuošalią sodybą išsiverkti ir nusiraminti. Sodybos šeimininkė per visą tą laiką nepasakė nė žodžio ir net žvilgsniu neparodė jokios užuominos, kad esu kažkuo kitoks ar su manim reikia elgtis kaip su nesveiku. Tokio elgesio dėka užgimė mintis: “O gal visgi esu normalus?“.

Prie “gelbėjimo plano” greitai prisidėjo dar vienas žmogus, netrukus buvau pristatytas į reikiamą įstaigą, o tos įstaigos darbuotoja po kokių 7 pokalbio su manimi minučių mane tiesiog sustabdė ir paklausė: “Ar pasiruošęs išsikapanoti?“.

“Aišku ne”, atsakiau.

Metai migdančių vaistų, priverstinės pažintys su naujais bei senais žmonėmis ir solinė tranzavimo yolo kelionė į pankų festivalį Čekijoje (miegant pakelėse susisukus į šiltnamio plėvelę). Visa tai išvalė organizmą bei smegeninę ir padėjo pamatą-galimybę formuotis naujai asmenybei. Su savitais pliusais, su savitais šūdais, bet užtat gyvą asmenybę.

Tokia mano istorija. Ir šiandien ją, ilgai laikytą viduje, užrašiau čia savo ateities vaikams (kuriems, tikiuosi, jos neprireiks), savo šeimai (kurie apie tai žinojo, bet labai mažai), tiems, kurie padėjo, ir tiems, kuriems šios istorijos labai reikia jau šiandien. Buvau absoliučioje skylėje, juodame šūde, neįtikėtino gylio duobėje, gyvybės nutraukimas švietėsi kaip puiki išeitis. Tada atrodė, jog kitaip nebeįmanoma. O dabar prieš akis matote rašinėlius rašinėjantį, internetuose pezantį ir šiaip gyvenime nesąmones darantį laimingą žmogų. Gyvenantį noru šiame gyvenime patirti maksimaliai daug. Atsakau už savo žodžius: įmanoma išsikapanoti daug švariau, nei galite įsivaizduoti. Visiškai švariai.

Čia ir dabar esu tik dėka kelių žmonių. To tuometinio vienintelio artimo žmogaus, tos sodybos šeimininkės, tos viską į rankas paėmusios “prievaizdės” ir tos profesionalios įstaigos darbuotojos dėka. Daug metų galvojau – bet tikriausiai niekada gyvenime taip ir nesugalvosiu – kaip šiems žmonėms atsidėkoti. Niekada tinkamai ir nepadėkojau – nesugalvojau kaip. Man rodos, tokios apimties padėka tiesiog neįmanoma.

• •

Vienas SMS. Arba vienas skambutis. Tai ne gali išgelbėti gyvybę, o ją išgelbėja. Turiu didelę interneto auditoriją, kurią labai norėčiau išnaudoti reikalingiems tikslams. Ne politikai, ne referendumams, ne interneto rinkimams ar kokiems konkursams. O tikrai reikalingiems tikslams. Kiekvieno, mane skaitančio ir matančio ne pirmą kartą, paprašysiu: jūsų rankų reikia naujai Jaunimo linijos akcijai Tyla žudo.

Būtent Jaunimo linija daugeliui potencialių savižudžių gali būti tas paskutinis žingsnis, sulaikysiantis nuo išėjimo iš šio puikaus festivalio, vadinamo Pasauliu.

Kasmet, kas mėnesį, ar būtent dabar paaukoję po kelis ar keliasdešimt litų, ar netgi tapdami savanoriais, galbūt išgelbėsite vieną ar net kelis tokius kleckus, kaip jūsų nuolankus prelegentas. Negi neverta? :)

Ir tai bus geriausias savo gyvenimo įprasminimas. Go do it and be proud of it.

http://tylazudo.lt/aukojimas/