Sunki liga – didelis išbandymas žmogui. Fizinius ligos simptomus padeda išgyventi gydytojai, skirdami vaistus ar kitas medicinines procedūras. Greta fizinių simptomų žmogų užgriūna ir psichologinė našta, ne visi su ja sugeba susitvarkyti patys. Ligoniai, laukiantys transplantacijos arba po jos, yra ypatingi dėl to, kad psichologinė įtampa juos lydi ilgą laiką. Ligų išsekinti žmonės yra priversti galvoti ne tik apie save, bet ir apie savo artimuosius: gyvoji donorystė galima tik tarp artimų giminaičių, tačiau ligoniai nedrįsta prašyti dovanoti inkstą, bijodami nuskriausti mylimiausius savo žmones. Specialisto pagalba reikalinga ir kitais atvejais – priimti mirusio donoro organą taip pat nėra lengva, jie jaučia svetimkūnį, dėl to vargina depresija.

Nacionalinis transplantacijos biuras inicijavo susitikimą su gydytojais, kurie dirba su recipientais ir su ligoniais po transplantacijų. Tai VUL SK Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centro gydytojai, kurie galėtų būti įtraukti į transplantologų komandą kaip psichologinės pagalbos teikėjai. Susitikime dalyvavo šio centro vadovas prof. Alvydas Juocevičius, Ambulatorinės reabilitacijos skyriaus vedėja Ieva Slivovskaja, psichologė Sigita Kilkutė, Nefrologijos centro vadovas dr. Marius Miglinas, Organų transplantacijos koordinavimo centro vadovas doc. Arūnas Želvys, Nefrologijos ir inkstų transplantacijos skyriaus vedėja gyd. Dalia Aleknienė, gyd. Ilona Rudminienė, Pilvo chirurgijos skyriaus gydytojas doc. Vitalijus Sokolovas, gydytoja gastroenterologė Arida Buivydienė.

Susitikimo metu buvo svarstoma, kas turėtų būti psichologinės pagalbos pakete. Pirmas etapas – tai pagalba įtraukiant ligonį į recipientų sąrašą. Gyvosios donorystės atveju – pagalba donorui. Kita psichologinio darbo dalis - gydantis ir sveikstant po transplantacijos. Esami ministro įsakymai numato psichologinės pagalbos teikimo modelį, tačiau transplantacijų kontekste, manoma, reikėtų įsakymų papildymo.