Genetiškai modifikuoti organizmai (GMO) mūsų laikais jau nieko per daug nebestebina. Nors šis žodis girdimas gana dažnai, vis dėlto daugelis neturi nė menkiausio supratimo, kas tai yra. Tai tarytum neapčiuopiamas ir sunkiai apibrėžiamas blogis, nuo kurio norima pabėgti, tačiau nežinoma, kuria kryptimi.

Išsiaiškinkime: GMO – tai gyvūnai, augalai, bakterijos ir grybai, į kurių DNR buvo įterptas svetimos nukleino rūgšties fragmentas, atsakingas už tam tikras funkcijas, požymius, savybes, pavyzdžiui, bulvių atsparumas kolorado vabalams.

Produktai, kurių sudėtyje yra genetiškai modifikuotų organizmų, sutrumpintai žymimi GMP. Dėl genų inžinerijos pasiekimų galima suderinti tai, kas nesuderinama, išgauti pačių įvairiausių savybių, išauginti tokių augalų ar gyvūnų, kokių nepavyktų atliekant įprastinę selekciją.

Klausimas, ar tai reikalinga, ar ne, turi tiek šalininkų, tiek priešininkų.

Argumentai „už“

Viena vertus, genetiškai modifikuoti organizmai gali padėti sukurti naujų nereiklių rūšių, atsparių kenksmingoms aplinkos sąlygoms ir įvairiems veiksniams, augančių skurdžioje dirvoje. Be abejo, tai gerokai sumažintų jų kainą.

Dar vienas privalumas ir tai, kad tokiu būdu įmanoma praturtinti įprastų produktų sudėtį, įterpus, pavyzdžiui, moters pieno geną ryžiams. Modifikuotų produktų šalininkai yra įsitikinę, kad genų inžinerija yra pajėgi paversti mūsų dienos meniu idealiu, ir tai kainuotų mažiau, be to, nereikalautų daug jėgų ir laiko.

Tiesą sakant, šiandieninis gyvenimas be genų inžinerijos yra sunkiai įsivaizduojamas. Maždaug 20 % visų farmakologinių priemonių yra kuriamos GMO pagrindu (tai ir kai kurios vakcinos, insulinas, antibiotikai).