Pavadinę jį tėvų postnataline depresija, specialistai pabrėžia, kad vyrai pastarąją išgyvena kitaip nei jų vaikų motinos. Be to, jie labiau negu moterys linkę negalavimą slėpti, užsisklęsti savyje, o tai tik sunkina simptomus.
 
Kol kas tyrimai leidžia daryti išvadą, kad tėvų postnatalinės depresijos simptomai pasireiškia ne taip staiga – dažniausiai per pirmuosius naujagimio gyvenimo metus. Gimdyves depresija užklumpa gerokai anksčiau (ne visada, bet dažniausiai).
 
Klasikiniai „paprastos“ depresijos požymiai gerai žinomi net su šia liga nesusidūrusiesiems. Prislėgta nuotaika, pastebimas svorio netekimas arba priaugimas, nerimastingumas, išsekimas, nemiga arba liguistas mieguistumas, nevisavertiškumo pojūtis, negalėjimas priimti net paprasčiausių sprendimų, galiausiai – mintys apie mirtį arba savižudybę. Kad pacientas būtų pripažintas sergantis klinikine depresija, jam per dvi savaites turi pasireikšti penki arba daugiau iš šių simptomų.
 
Depresija – ne tai, kaip mes jaučiamės pasitaikius blogai dienai darbe. Ji gali paralyžiuoti visą būtį, mirtinai bauginti, kol tampa nebeįmanoma elementariai funkcionuoti ir atlikti kasdienius darbus. Ligoniui net toks paprastas dalykas, kaip atsikelti iš lovos, nusimaudyti, apsirengti dažnai yra neįveikiama užduotis. Depresijos kamuojami žmonės būna išsekę, bet vis tiek negali užmigti, nesugeba net nuspręsti, ką valgyti pusryčiams, ar nuolat jaučia nerimą, nuo kurio pykina fiziškai.
 
Tačiau postnatalinė depresija vyrams gali reikštis dar kitokiais simptomais ir jaustis jie gali visiškai kitaip. Dėl to, būgštauja mokslininkai, vyrams šis negalavimas gali likti nediagnozuotas dar dažniau nei moterims. Juolab kad vyrai, laikydamiesi „stipriosios lyties“ įvaizdžio, dar kruopščiau slepia savo išgyvenimus nei moterys.