Šizofrenija – psichikos liga, kuriai būdingi pasikartojantys psichozės epizodai ir palaipsniui kintanti žmogaus asmenybė. Šios ligos tiesiog neįmanoma apibūdinti vienu žodžiu, nes ji pasireiškia labai skirtingais lygmenimis. Kai kurie šizofrenikai tiesiog nebesuvokia realybės, o kitiems ši psichikos negalia būna labai lengvos formos, todėl jie gali gyventi visavertį gyvenimą.

Iki šiol šizofrenijos priežastys nėra tiksliai įvardijamos, tačiau negalima nuneigti, kad labai didelę įtaką turi paveldimas polinkis sirgti šia liga. Kai kurie teigia, kad socialiniai ir aplinkos veiksniai negali įtakoti šizofrenijos pradžios, tačiau neabejotinai įtakoja jau sergančio žmogaus ligos eigą. Medikai teigia, kad šizofreniją reikėtų priskirti psichikos ir centrinės nervų sistemos raidos sutrikimams, juk dažniausiai šizofrenija susergama 18-25 metų, kai vyksta galutiniai subtilių žmogaus centrinės nervų sistemos funkcijų neurofiziologinės ir neuropsichologinės brandos procesai. Tačiau kyla klausimas, ar tikrai teisinga sakyti, kad šizofrenija susergama? Jei priimtume faktą, kad šizofrenija yra paveldima, tuomet teisingesnis formulavimas būtų “šizofrenija pasireiškia”.

Vaikai šizofrenija serga labai retai. Pastebimi šizofrenijos požymiai tiek vaikystėje, tiek suaugus yra panašūs, tačiau kaip taisyklė, vaiko elgesį visuomet vertiname kitaip, nei subrendusio ir atsakingo už savo veiksmus žmogaus.

Prieš pasirodant pagrindiniams ligos požymiams, dažnai būna pirminių simptomų, į kuriuos ne visuomet atkreipiamas dėmesys. Tai gali būti neryškūs psichikos būsenos sutrikimai, pasireiškiantys neįprastu elgesiu, sustiprėjusiu polinkiu į socialinę izoliaciją, mokymosi, miego ir bendravimo sutrikimais ir t.t. Deja, šie simptomai dažniausiai traktuojami ne kaip liga, o kaip paaugliškas maištavimas. Ir tik pasireiškus tikriesiems ligos požymiams galima konstatuoti šizofreniją.