Daugelį žmonių nesunku apsukti aplink pirštą elementariausiais reklaminiais „perliukais“: „Pirk vieną – gausi du!“. Jei maisto produktai yra trumpo galiojimo laiko – beveik visada vienas iš jų (žinoma, jis pakuotėje labiausiai užmaskuotas) bus visai netoli galiojimo laiko pabaigos.

Labiausiai nerimą kelia tai, kad žmonės tuos „ypatingus pasiūlymus“ čiumpa ne todėl, kad mėgsta produktą ir jį suvartos iki galiojimo laiko pabaigos, o todėl, kad toks pasiūlymas suteikia galimybę sutaupyti. Parduotuvės erdvė sukuriama kaip utopija – miniatiūrinis pasaulis, į kurį patekęs statistinis pirkėjas tampa sunkiai uždirbtų pinigų švaistūnu. Kodėl užblokuojamos smegenys? Tai ištisas mokslas, kur dirba ne vienas ir ne du žmonės, kad sukurtų tokią atmosferą, kurioje pirkėjas nebejaustų socialinio skirtumo, atsipalaiduotų ir tiesiog … išlaidautų. Pasitelkiama begalė „sąmonę atjungiančių“ priemonių: beveik visose didžiosiose maisto prekių (ir ne tik) parduotuvėse groja linksma, atpalaiduojanti muzika, stūkso linksmos dekoracijos, aptarnaujantis personalas šypsosi (retai kur jau bepamatysi „neišdresiruotą“ pardavėją), kartais net pasitelkiama kvapų „terapija“. Tuo labiau, kad aplinkui visada matyti begalė pirkėjų, o žmogui bandos jausmas juk nėra svetimas...

Ar yra tekę grįžus iš maisto prekių parduotuvės pažiūrėti į kasos čekį ir nustebti, nes planavote išleisti trigubai mažesnę pinigų sumą? Turbūt yra… Nueini į parduotuvę pirkti pieno, o grįžti su pilnu maišu prieskonių, daržovių, kurių greičiausiai nespėsi suvalgyti. Būna, kad pagrindinį produkto, dėl kurio einame į parduotuvę, taip ir užmirštame nusipirkti. Ar ne ironiška?