Meluoti jiems taip pat natūralu ir įprasta, kaip ir kvėpuoti. Jiems neegzistuoja ribos tarp melo ir tiesos. Kas yra patologiniai melagiai, kodėl jie visą laiką apgaudinėja kitus ir kaip su tuo kovoti?
 
Ar galite prisiekti, kad visada sakote tik tiesą, ir nieko daugiau? Kaip ir absoliuti dauguma – greičiausiai ne. Jeigu sakote kitaip, jūs jau meluojate ne tik kitiems, bet ir sau, bet tai dar nedaro jūsų patologiniu melagiu.
 
Kai melas – tai gyvenimo būdas
 
Mifomanija, patologinis melas arba Pseudologia Fantastica (lot.) tarp psichologų ir psichiatrų kelia labai daug diskusijų. Vieni tai laiko sudėtingesnių sutrikimų simptomu (pavyzdžiui, narcisizmo, arba sociopatijos), kitiems tai – savarankiškas reiškinys. Taip pat manoma, kad tai gali būti ypatinga priklausomybės forma (panašiai kaip alkoholikas negali negerti, o užkietėjęs rūkalius – nerūkyti, taip ir patologinis melagis negali nemeluoti). Bet kuriuo atveju, faktas lieka faktu: tokių žmonių melas – kaip lėtinė liga. Jis tampa antrąja prigimtimi. Ir meluojama ne tiek dėl to, kad būtų galima išvengti nemalonių situacijų, o greičiau dėl „sportinio intereso“.
 
Atpažinti patologinį melagį nėra paprasta, ypač tuo atveju, jeigu esate su juo beveik nepažįstami. Jį galima palaikyti įdomiu, protingu, žaviu pašnekovu, tikra kompanijos siela; tikrąjį savo veidą jis parodo ne iš karto, ir bendravimas su juo komplikuojasi: nesibaigiantis melo srautas ardo draugystės pamatus, kelia grėsmę meilei, darbo santykiams ir šeimai.
 
Patologinis ar vis dėlto kompulsinis?
 
Abu melo tipai turi savų ypatumų.
 
Patologinis melagis:
 

• Meluoja turėdamas konkretų tikslą;
• Kurpia fantastiškas istorijas, kurias nuolat papildo vis naujomis detalėmis (jis ima prieštarauti pats sau, tačiau to nepastebi);
• Pats šventai tiki tuo, ką sako, ir labai įsižeidžia, jeigu mato, kad juo netikite;
• Meluoja tam, kad įsitvirtintų, pabrėžtų savo autoritetą;
• Meluodamas neraudonuoja ir nejaučia jokio diskomforto.

 
Kompulsinis melagis:
 

• Mano, kad privalo sumeluoti (todėl, kad tiesiog nesugeba kitaip, arba todėl, kad pasakyti tiesą jam nepatogu);
• Dažnai meluoja dėl nesuprantamų priežasčių ir iš to negauna jokios naudos;
• Meluoja ekspromtu, nelabai stengiasi, kad istorija skambėtų įtikinamai;
• Pirmenybę teikia „baltam“ melui – tokiam, kokį, jo manymu, norėtų girdėti aplinkiniai;
• Labai gerai jaučia aplinkinių nepasitikėjimą;
• Prigautas prisipažįsta, kad melavo, bet ir toliau daro savo.

 
Atminkite, kad šie skirtumai – gana sąlygiški, nes abiejų tipų melagiai turi gana daug bendro.
 
Kuo paaiškinamas toks elgesys?
 
Mokslas negali tiksliai paaiškinti polinkio meluoti priežasčių, tačiau manoma, kad įtaką daro ir genetika, ir išoriniai veiksniai; kiekvienam individui šis rinkinys unikalus. Tarp labiausiai paplitusių priežasčių išskiriama:
 

• Asmenybės sutrikimai (kaip psichinio sutrikimo požymis);
• Galvos smegenų ypatybės (patologinių melagių smegenyse aptinkama struktūrinių anomalijų);
• Auklėjimo įtaka, negatyvi patirtis vaikystėje (mes nuo mažens įsisąmoniname, kas yra gerai, o kas – blogai. Ankstyvame amžiuje meluojame iš baimės, kad mus nubaus, arba tikėdamiesi naudos, ir laikui bėgant tai tampa įpročiu);
• Priklausomybė nuo cheminių medžiagų (narkomanai ir alkoholikai meluoja, kad nuslėptų savo problemą, ir tuo pačiu išviliotų pinigų; žalingi įpročiai „išjungia“ sąžinę);
• Kitos psichologinės problemos. Gali būti, kad patologinis melagis serga depresija ar turi obsesinį kompulsinį sutrikimą. Melas taip pat gali būti susijęs su gėdos ir kaltės jausmu, nenoru prisipažinti.

 
Neskubėkite daryti išvadų: ne kiekvienas tokių psichologinių problemų turintis žmogus yra patologinis melagis!
 
Iš ko atpažinti patologinį melagį?
 
Jeigu įtariate, kad jums reguliariai meluoja, atkreipkite dėmesį į šiuos požymius:
 

• Pasakojamos istorijos skamba visiškai neįtikėtinai. Jeigu klausydami jų dažnai purtote galvą ir atsisakote tikėti tuo, ką girdite, tikėtina, kad susidūrėte su patologiniu melagiu. Kažkas pasakoja, kaip sumušė šalies cepelinų valgymo rekordą, arba kad pietavo su kitos šalies prezidentu? Ne, jūs, neapsirikote.
• Akivaizdus noras pritraukti dėmesį. Kažkas meluoja, kad juo susidomėtumėte, ir tiesiog iš kailio neriasi, kad įrodytų, ko vertas? Prieš jus – patologinis melagis.
• Jis jums meluoja, kad atrodytų geresnis, negu yra iš tikrųjų (užuot pripažinęs, kad kažkur suklydo), arba vaidina auką, kad jį užjaustumėte ir jo pagailėtumėte (pavyzdžiui, gali pasakoti apie savo tariamas ligas, artimo žmogaus mirtį, katastrofą, kurioje jis nukentėjo, ir t.t.).
• Jo savivertė yra labai žema. Pats savaime šis požymis nereiškia patologinio ar kompulsinio melo, tačiau drauge su kitais požymiais puikiai iliustruoja melagį. Paprastai žema savivertė būdingesnė kompulsiniams melagiams (už jos slepiasi nerimas ir neužtikrintumas).
• Jo žodis visada turi būti paskutinis. Ginčytis su patologiniu melagiu yra beviltiška – jis pasitelks į pagalbą net pačius absurdiškiausius argumentus ir ginsis tol, kol jums tiesiog atsibos (tačiau jis būtinai liks nugalėtoju!). Su kompulsiniais melagiais kiek paprasčiau – jie sutrinka, kai juos prigaunate, ir neįrodinėja, kad jūs neteisūs.
• Jis – tikras išsisukinėjimų meistras. Jei bandysite jį prigauti ir parodyti, kad kažkas nesutampa, jis akimirksniu pateiks kitokią įvykio versiją. Jei reikės – ir ne vieną.
• Jis moka viską apversti aukštyn kojomis. Jeigu jis pajus, kad nesėkmė – jau visai čia pat, jis atsitrauks atgal ir kardinaliai pakeis savo žodžių prasmę. Ir jūs nieko neįrodysite – juk melagis užprotestuos ir pareikš, kad kažko neišgirdote ar kažką ne taip supratote.
• Jo gyvenimas yra chaotiškas ir kupinas tragedijų. Jis išsisukinėja kaip įmanydamas, stengiasi atrodyti sąžiningas, tačiau ne tik jūs, bet ir aplinkiniai greitai pajunta, kad kažkas ne taip.
• Jis nemoka saugoti paslapčių ir dievina paskalas, mielai aptarinėja kitų žmonių gyvenimo detales (net ir pačias intymiausias). Patologinio melagio negraužia sąžinė, ir jam nėra nieko švento.

 
Kaip elgtis su patologiniu melagiu
 
Ne visada išeina nutraukti ryšius su melagiu. Ne visada ir reikia. Jeigu susidūrėte su narciziška asmenybe ar psichopatu, suprantama, kad laikytis nuo tokio žmogaus reikia kuo atokiau, tačiau jeigu kalba apie jūsų artimuosius, turinčius rimtų psichologinių problemų – vargu ar tai bus gera išeitis...
 
Tikėkite, kai tai reikalinga. Neieškokite melo kiekviename žodyje. Taip, šis žmogus dažnai meluoja, tačiau ne visada. Gal jis ir perdeda, tačiau geriau pagalvojus – esmę vis dėlto perteikia? Bent jau pasistenkite suprasti, kada juo galima tikėti, o kada – ne. Sveikas skepticizmas nepakenks, tačiau jeigu visada ir visur įtarsite melą, nejaugi manote, kad paskatinsite sakyti tiesą?
 
Prisiminkite, kodėl jis meluoja. Jeigu apmąstysite situaciją ir išsiaiškinsite, kokie buvo melo motyvai, tikėtina, kad tokiam žmogui pajusite gailestį ir užuojautą. Gal jūsų emocijos nurims ne iš karto, tačiau anksčiau ar vėliau vis tiek nusiraminsite ir galėsite blaiviai pažvelgti į situaciją.
 
Susitaikykite su tuo, kad melas kartosis. Kompulsiniai ir patologiniai melagiai ne visada gali kontroliuoti, ką sako, todėl protingiau tiesiog pripažinti, kad tokie žmonės egzistuoja, ir su tuo gyventi toliau. Tai nereiškia, kad turite jais visada besąlygiškai tikėti, ar kad jų elgesys yra normalus. Tokie žmonės tiesiog nesugeba kitaip – bent jau dabar, atsižvelgiant į esamas aplinkybes. Kovoti su tuo galima, tačiau ką nors pakeisti jums vargu ar pavyks, todėl pasistenkite į viską pažvelgti filosofiškai ir neimti per daug nei į galvą, nei į širdį.
 
Kada verta ieškoti pagalbos
 
Jeigu polinkis į melą atsirado neseniai, ir jeigu jūs numanote, kokia pasikeitusio elgesio priežastis (depresija, ankstyva pavojingos priklausomybės stadija, vaiko psichologinė trauma), brangų žmogų reikėtų pamėginti įkalbinti kreiptis į psichoterapeutą.
 
Su nuolat meluojančiais nėra lengva, tačiau negalima pamiršti, kad meluojama ne visada iš blogų paskatų. Tokio elgesio priežasčių reikia ieškoti giliau. Jei neskubėsite tokių žmonių teisti ir vertinti tik kaip niekšų ar piktybiškų manipuliatorių, tikėtina, kad geriau suprasite tikruosius jų motyvus, ir tada suprasite, ką daryti toliau.