Kai kurie iš mūsų kasdien naudojamų indų gali kelti rimtą grėsmę sveikatai. Kokie gi iš jų yra saugūs naudoti, o kurių reikėtų atsikratyti?

Medis

Lietuviai tradiciškai naudodavo medinius indus. Beje, tikdavo tikrai toli gražu ne bet kokia mediena – didelę reikšmę turėjo jos gydomosios savybėms.

Manyta, kad indai iš liepos pasižymi uždegimus slopinančiu poveikiu, šermukšniniai – gelbėja nuo avitaminozės. Gerai žinoma, kad beržo žievė pasižymi daugybe gydomųjų savybių – nuo baktericidinių iki tonizuojamųjų. Galima manyti, kad iš medinių indų ir mediniais šaukštais mūsų seneliai ir proseneliai valgydavo ne be reikalo.

Varis

Gali būti, kad kur nors lentynoje turite varinį dubenėlį arba arbatinuką... Tokie indai dažnai perduodami iš kartos į kartą. Šis metalas gerai įšyla, todėl pagaminti puikų padažą, uogienę ar kavą tokiame inde išeina tiesiog savaime.

Tačiau mokslininkai siūlo būti atsargiems: net nedideli šio metalo kiekiai sunaikina vaisiuose ir uogose esančią askorbo rūgštį. Ir tai dar ne viskas: maistas, saugomas tokiuose induose, praranda vitaminus, skatina laisvųjų radikalų atsiradimą. Jeigu variniai indai naudojami dažnai, galimi netgi apsinuodijimai.

Nuo drėgmės varis oksiduojasi, ant jo užsideda mėlyna-žalia plėvelė. Šildant ji sąveikauja su maiste esančiomis rūgštimis – taip susidaro kenksmingos organizmui vario druskos. Būtent todėl po plovimo dubenėlį arba lėkštutę reikia gerai nušluostyti ir užkirsti kelią šios plėvelės atsiradimui. Jeigu ji vis dėlto atsirado, prieš naudojant indą ją reikia pašalinti nuo jo paviršiaus. Padaryti tai galima taip: patrinkite pakaitinta druska, sudrėkinta actu, ir tuojau pat nuplaukite iš pradžių šiltu, o po to – šaltu vandeniu.

Keramikiniai indai

Ilgus amžius į lydinius, iš kurių gamindavo indus, buvo dedama švino. Tokio elgesio pasekmės šiandieniniams mokslininkams žinomos kuo puikiausiai: šis metalas kaupiasi žmogaus organizme ir ilgainiui sukelia apsinuodijimą.

Romos imperijoje indai vynui ir kitoms reikmėms turėjo labai daug švino. Rezultatas – beveik dvigubai trumpesnė gyvenimo trukmė.

Daugelyje pasaulio šalių daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus buvo uždrausta indų gamyboje naudoti šviną, tačiau mūsų dienomis kenksmingų indų įsigyti nėra sudėtinga.

Išsiaiškinkime, kaip švinas patenka į keramikinius indus. Dažniausiai jie yra dekoruojami, vadinasi, iš esmės gali būti visiškai netinkami ruošti kavą, arbatą ir kitus gėrimus. Dekoratyviems indams šviną naudoti leidžiama – jo dedama į dažus (tai suteikia gaminiams lygumo ir blizgumo). Tačiau yra vienas „bet“: tokių indų naudojimo instrukcijoje turi būti pažymėta, kad juose negalima laikyti maisto produktų.

Jeigu ruošiatės pirkti nusižiūrėtą lėkštę, puodelį arba ryškiai išpaišytą puodynę, nepasikuklinkite ir paprašykite pardavėjo sertifikato. Bėda tik ta, kad jie neretai klastojami...

Gali būti, kad geriau pasisaugoti ir visai nepirkti ryškiai geltona ir raudona spalva dekoruotų keramikinių gaminių – tai beveik visada išduoda, kad buvo naudotas švinas ir kadmis.

Beje, tikėtina, kad ryškią žalią spalvą gaminiui suteikia varis. Jis ir pats savaime nėra naudingas, tačiau labai blogai dar ir tai, kad jis gerina švino įsisavinimą. Dekoruotų indų pirkti niekas nedraudžia, tačiau nuolat juos naudoti nepatartina.

Jeigu esate užkietėję keramikos gerbėjai, geriau rinkitės paprastus molinius indus – jų žiedimui nenaudojamos jokios pavojingos medžiagos.

Švinas konservų dėžutėse

Švinu apsinuodyti galima ne tik naudojant keramikinius išpuoštus indus, bet taip pat ir kai kurias konservų skardines, kadangi jų elementai sulituojami naudojant šviną. Tokias skardines nesunku atskirti nuo saugių – jas išduoda horizontali siūlė ir pilkos-sidabro spalvos netaisyklingų bruožų jungiamoji linija. Nors skardinių viršus paprastai padengiamas specialia medžiaga, tai ne visada padeda.

Yra žinoma tokių atvejų, kai ilgai saugant maistą švino jame padaugėdavo iki 3 mg/kg, kitaip tariant, būdavo pasiekiamas daug didesnis nei leistinas lygis. Ypač didelė švino koncentracija skardinėse su rūgščiais produktais: padažais, vaisių sultimis ir panašiai. Be viso to, jose neretai būna ir dar vieno toksino – alavo.

Jeigu nenorite rizikuoti savo sveikata, reikėtų rinktis skardines su lygiomis siūlėmis, esančiomis tarp etiketės ir viršutinio arba apatinio skardinės galo.

Kenksmingi indai iš aliuminio

Dar prieš 10–15 metų aliuminių indų buvo galima pamatyti kone kiekvienuose namuose. Patogu tai, kad jie yra lengvai plaunami, o juose vardamas maistas nepridega. Labai smagu tokiame puode virti pieną arba pieniškas košes, kisielių ir panašiai. Bet, kad ir kaip bebūtų liūdna, visas šis maistas yra „pagerinamas“ aliuminiu.

Tiek dėl šarmų, tiek dėl rūgščių  poveikio mikroskopinės aliuminio dalelės atsisluoksniuoja nuo indų ir patenka į mūsų organizmą. Jas išplauna netgi paprastas vanduo. Tai reiškia, kad nei virti vandens, nei laikyti maisto aliuminiuose induose negalima.

Žinoma, jeigu kartą ar du aliuminiame puode išvirsite vaikui košės, nieko baisaus nenutiks. Tačiau jeigu tai darysite kasdien, nesistebėkite, kad mažylis taps labai jautrus.

Na, o jeigu jau ilgus metus dažnai naudojate aliuminius indus, specialistų nuomonė yra tokia: anksčiau ar vėliau jūsų organizme aliuminio susikaups tiek, kad tai išprovokuos anemiją, inkstų, kepenų ligas, įvairius neurologinius pakitimus ir gal netgi Parkinsono arba Alzheimerio ligą.

Taip pat nerekomenduojama aliuminio folijoje kepti žvėrienos, antienos arba vištienos (aukštoje temperatūroje maistas prisigeria aliuminio).