Erkės priklauso voragyviams ir yra gausiausia jų grupė. Daugumai erkių reikalingas kitas gyvas padaras, šiuo atveju gyvūnas arba žmogus, kurio krauju erkė maitinasi. Erkė yra ypatinga tuo, kad jai reikia gerokai daugiau kraujo nei kitiems parazitams. Jeigu įsisiurbusios erkės nepastebime, ji gali gerti kraują net iki 15 dienų. Daugelis erkių rūšių pavojingos gyvūnams bei žmonėms, nes platina infekcines ligas. Žarnose arba seilių liaukose erkės gali turėti bakterijų arba virusų, kuriuos, siurbdamos kraują, perneša į aukos organizmą. Taip jos gali užkrėsti sunkiomis ligomis: erkiniu encefalitu, borelioze, plačiau žinoma kaip Laimo liga, anaplazmoze (anksčiau vadinta erlichioze), babezioze, erkine dėmėtąja šiltine, Marselio karštlige, tuliaremija bei kitomis. Erkės pasižymi specifine kūno sandara ir elgesiu. Patinėlis yra tamsiai rudas, nugara padengta blizgančiu skydeliu. Patelės ant nugaros turi nedidelį tamsiai rudą skydelį, likusios kūnelio dalies spalva yra šviesesnė. Erkės pilvas padidėja priklausomai nuo to, kiek ji prisisiurbia kraujo.Vidutiniškai erkės gyvena nuo trijų iki šešerių metų. Erkės maitinasi tik krauju, joms nereikalingas joks kitas maistas. Prisisiurbusi kraujo erkė gali išgyventi labai ilgai. Laboratoriniai tyrimai parodė, kad vieną kartą pasimaitinusios erkės be maisto gali išgyventi iki 10 metų. Šiandien pasaulyje žinoma per 800 erkių rūšių. Jos skirstomos į dvi pagrindines šeimas: kietąsias ir minkštąsias erkes. Kietosios erkės yra paplitusios nuo Arkties iki Antarkties, o minkštosios – tropikuose ir subtropikuose. Kietųjų erkių pavadinimas kilo nuo jų turimo kieto skydelio ant nugaros. Minkštosios erkės, priešingai nei kietosios, neturi nugaros skydelio. Lietuvoje paplitusios kietosios erkės, jų galima rasti praktiškai visuose miškuose ir parkuose. Infekcinių ligų, tokių kaip erkinis encefalitas ir Laimo liga, platintoja Lietuvoje yra Europinė miško erkė – Ixodes ricinus.

Kaip erkė orientuojasi?

Europinės miško erkės, gyvenančios Lietuvoje, akių neturi. Joms orientuotis erdvėje ir pajusti auką padeda specialus organas, esantis ant priekinės erkių kojų poros. Šis jutimo organas vadinamas Helerio aparatu.Savo aukas erkės atskiria iš kvapo bei skleidžiamos kūno šilumos. Erkėtūno žolėje laukdama grobio. Aukai einant pro šalį ir pajudinusžolės stiebelį, erkė, pajutusi tai savo jutimo organais, užropoja ant grobio ir stipriai įsikimba į odą ar drabužius ant kojųesančiais kabliukais. Tai trunka vos akimirką. Ropodama žmogaus kūnu erkė ieško minkštos ir švelnios odos, kur gausu kraujagyslių, kad būtų lengviau įsisiurbti ir maitintis. Kol kas konkrečiai neaišku, kodėl erkės įsisiurbia į vieną ar kitą žmogų bei gyvūną. Manoma, kad jas suvilioja kažkokios nežinomos medžiagos, esančios prakaite, kurių kvapas erkėms itin patrauklus.

Erkės kūno sandara

Erkės kūną sudaro pilvelis, straubliukas ir galūnės. Kūnas yra kiaušinio, maišo formos ar pailgas. Erkės turi keturias poras kojų, kurios baigiasi nageliais. Pirmoji kojų pora yra labai svarbi, nes ant jos yra erkės jutimo organai. Erkės turi ypač gerai išvystytą siurbimo aparatą. Kvėpavimo organai yra už paskutinės kojų poros, o lyties organai – po pilvu. Straubliuku erkė pradreskia aukos odą ir ieško duobutės audinyje, kur gausu kraujagyslių, kad čiulpimo organais galėtų lengvai siurbti. Prieš pradėdama siurbti kraują erkė suvilgo žaizdelę savo seilėmis, kuriose yra nuskausminančių, kraujo krešėjimą stabdančių bei „cementinį kamštį“ formuojančių medžiagų. Jei erkė užkrėsta erkinio encefalito virusu, šis virusas taip pat yra erkės seilėse. Žmogus dažniausiai iškart nepajunta erkės įsisiurbimo, nes jis yra neskausmingas. Kraujo siurbimo metu erkės virškinimo organai skysčio perviršį grąžina atgal į žaizdą. Šis procesas kartojasi visą siurbimo laiką. Jei erkė yra užsikrėtusi, taip ji gali perduoti ligos sukėlėjus, esančius erkės žarnyne. Prisisiurbusi kraujo erkė sveria 200 kartų daugiau nei alkana. Virškindama kraują erkė pasilieka tik maistingąsias medžiagas, kurios yra pagrindinės sudedamosios kraujo dalys, o skysčio perviršius visada grąžinamas jos maitintojui. Tokiu būdu Laimo ligos sukėlėja borelija gali patekti iš erkės organizmo į aukos kraują.

Erkių gyvenamoji aplinka

Erkės mėgsta drėgmę ir šilumą. Dažniausiai jos renkasi drėgnas vietoves ir prieblandą, todėl dažniau aptinkamos tankiame lapuo čių miško jaunuolyne, miško proskynose, krūmuose, aukštoje žolėje, kur jos randa laukinių gyvūnų – nuolatinių jų maitintojų ir šeimininkų – ežių, pelių, paukščių. Kad geriau pasiektų savo auką erkės įkopia į žolę ar krūmus. Suaugusi erkė gali įkopti iki 1,5 metro. Aktyvi erkė aukos paprastai tyko ant žolės stiebelio apie 10–20 cm aukščiau žemės paviršiaus. Erkės ypač aktyvios vasarą po lietingos dienos. Lietuvoje erkių sezonas paprastai trunka nuo balandžio iki rugsėjo mėnesio galo, bet esant švelniai žiemai jis gali pailgėti. Vidutinė temperatūra, kuriai esant erkė išlieka aktyvi, yra +5˚C. Šaltuoju periodu erkės nėra tokios aktyvios. Žiemą jos pasislepia lapijoje po sniegu. Tolimų nuotolių erkės įveikti negali. Nustatyta, kad erkėms energijos pakanka įveikti tik vieną metrą. Po pasaulį erkės keliauja kitais būdais, susijusiais su jų maitintojais: žmonėmis, gyvūnais. Paukščiai – natūrali erkių migracijos „priemonė“, padedanti joms įveikti ilgas distancijas.

Erkinio encafalito paplitimo žemėlapis Lietuvoje/ @erkes.lt nuotr.

Kaip apsisaugoti nuo erkių?

Nėra vienintelio patikimo būdo padedančio apsisaugoti nuo erkių. Tačiau galima kai ką padaryti, kad jų išvengtume. Atkreipkite dėmesį į aprangą. Dėvėkite uždarus drabužius ilgomis rankovėmis, taip pat ilgas kelnes, kurias svarbu susikišti į puskojines. Iškylai į gamtą pasirinkite šviesesnius drabužius, nes tada lengviau erkę pastebėsite ir išvengsite jos įkandimo. Kol erkė suranda, kur jai įsisiurbti, gali praeiti tam tikras laiko tarpas, kartais trunkantis net iki valandos. Erkės pirmiausia ieško tinkamos vietos įsisiurbimui ir ilgai ropoja išilgai kūno. Jos ieško švelnios odos, todėl gali ropoti ant rankų, kojų, ypačpakinkliuose, ant kaklo ar galvos plaukuotoje dalyje. Po iškylos gamtoje būtina rūpestingai apžiūrėti kūną. Ieškant prilipusių ir ropinėjančių erkių patariama gerai išsišukuoti plaukus, nusiprausti po dušu, persirengti kitais rūbais. Vilkėtus rūbus reikėtų pakabinti negyvenamoje patalpoje ar saulėtoje vietoje. Iškylaudami gamtoje venkite pamiškių ir aukštos žolės, naudokite erkes atbaidančias priemones, nors tai gelbsti tik trumpam laikui. Kadangi nėra patikimo apsaugos nuo erkių būdo, reikia imtis priemonių,padedančių išvengti erkių sukeliamų ligų. Vienintelė patikima profilaktikos priemonė – skiepai nuo erkinio encefalito.

Ką daryti įkandus erkei?

Aptikus erkę reikia ją kuo greičiau ištraukti. Nepastebėjus jos išlieka pavojus, kad erkė per žaizdą „įšvirkš“ jums virusą.Pasistenkite nespausti erkės kūnelio ir netepkite jo riebalais. Pincetu pamėginkite sučiupti erkę kaip galima arčiau galvos. Pašalinkite ją truktelėdami atgal. Erkės straubliukas susideda išmažų kabliukų girliandos, todėl traukiant erkę nesukiokite jos įkairę ar dešinę. Apiplaukite žaizdelę vandeniu su muilu ar dezinfekuokite. Jeigu nepavyko pilnai pašalinti erkės ir liko galvutė, nedraskykite. Galvutę kaip svetimkūnį organizmas pašalins pats. Jeigu erkės įkandimo vietoje atsiranda paraudimas, blogai jaučiatės, nedelsdami kreipkitės į gydytoją. Rekomenduojama pas gydytoją apsilankyti profilaktiškai jeigu jūs esate nepasiskiepijęs nuo erkinio encefalito.

Erkinis encefalitas


Erkinis encefalitas(sutrumpintai – EE) kartais dar vadinamas rusiškuoju arba Roslago encefalitu. Virusas aptinkamas kai kurių žinduolių, ypač nedidelių graužikų, kraujyje ir žmogui perduodamas per erkes. Erkės, EE viruso nešiotojos, daugiausia paplitusios centrinėje Europos dalyje, Baltijos šalyse, Rusijoje bei Švedijoje. Nuo 1990 iki 2003 m. sergamumas erkiniu encefalitu Lietuvoje išaugo 60 kartų. 2006 metais erkiniu encefalitu Lietuvoje susirgo 642žmonės, trys iš jų mirė. Trečdalis sirgusiųjų ligos pasekmes jaus visą gyvenimą.
Ligos simptomai. EE – viena sunkiausių virusinių smegenų infekcijų. Asmuo, užkrėstas EE virusu, praėjus dviems ar trims savaitėms po erkėsįkandimo, gali pajusti panašius į gripo simptomus: galvos skausmą,nedidelį karščiavimą ir maudžiančius kūno skausmus. Šie simptomai trunka apie savaitę. Po to dauguma žmonių pasijunta geriau. Kas trečiam užkrėstajam asmeniui virusas gali išplisti, pasiekti smegenų dangalus ir smegenis. Tokiu atveju po 2–7 dienųvėl pakyla kūno temperatūra, atsiranda smegenų ir jų apvalkalųsudirginimo požymių: stiprus galvos skausmas, vėmimas, galvos svaigimas; gali būti pusiausvyros, sąmonės sutrikimų, paralyžius. Atsiradus tokiems požymiams reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją.

Gydymas. Diagnozei patvirtinti atliekami kraujo bei nugaros smegenų skysčio tyrimai. Specifinio gydymo nuo erkinio encefalito nėra, antibiotikai neveiklūs. Žmonės, persirgę erkiniu encefalitu, įgyja imunitetą, išliekantį visągyvenimą. Tik 30 proc. susirgusiųjų iš ligoninės išvyksta visiškai pasveikę. Kiti 30 proc. pasveiksta per 1–3 metus. Maždaug trečdaliui žmonių, persirgusių erkiniu encefalitu, visam gyvenimui išlieka šie psichoneurologiniai simptomai: galvos skausmas, miego, dėmesio sutrikimai, emocinis dirglumas, elgesio pokyčiai, parezės. 9 proc. susirgusiųjų tampa nedarbingi.

Boreliozė (Laimo liga)

Boreliozėdar kitaip vadinama Laimo liga. Ją sukelia bakterijos –borelijos, aptinkamos erkių virškinimo trakte. Erkės, pernešančios borelijas, randamos Šiaurės Amerikoje, Australijoje ir kai kuriose Azijos šalyse, Europoje, taip pat ir Lietuvoje.
Ligos simptomai. Žmogaus užsikrėtimo Laimo liga principas panašus įEE. Siurbdama kraują, erkė į žaizdą suleidžia skysčius, kuriuose yra borelijų, Laimo ligos sukėlėjų. Būdingiausias boreliozės simptomas – odos bėrimas, kuris atsiranda įkandimo vietoje praėjus 1–4 savaitėms. Dažniausiai dėmė būna erkės įsisiurbimo vietoje, tačiau gali atsirasti ir kitur. Bėrimas yra didesnis nei 3 cm diametro ir plinta toliau. Galimi galvos, raumenų, sąnarių skausmai, karščiavimas, bendras silpnumas.Rečiau pasireiškia nervų sistemos, sąnarių, širdies, kraujagysliųsistemos pažeidimo simptomai. Šių požymių atsiradimas reiškia borelijos bakterijų išplitimą po įkandimo, prieš tai odos bėrimo gali ir nebūti. Vėliau gali atsirasti neurologinių, kardiologinių sutrikimų, vystosi sąnarių uždegimas. Nervų sistemos pakenkimo požymiai gali pasireikšti praėjus savaitei ar net mėnesiui po erkės įkandimo. Kartais praėjus net keleriems metams po užsikrėtimo boreliozeįkandimo vietoje gali pakisti odos spalva – ji tampa melsva, panaši į nušalimą. Aplink dėmę gali būti juntamas maudžiantis skausmas ir tirpimas.

Gydymas. Gydytojas gali diagnozuoti ligą remdamasis paciento ligos istorija ir kūno apžiūra. Įtarus boreliozę ar norint patikslinti diagnozęatliekami laboratoriniai kraujo tyrimai ir tiriamas nugaros smegenųskystis. Nustačius, kad pacientas užsikrėtęs borelioze, skiriamas gydymas antibiotikais. Jei po erkės įkandimo atsiranda būdingas odos bėrimas ar kiti neaiškūs požymiai, visuomet kreipkitės į gydytoją. Deja, persirgus borelioze, imunitetas neįgyjamas, ir žmogus gali susirgtišia liga pakartotinai. Kol kas nėra vakcinos prieš Laimo ligą.

Anaplazmozė (erlichiozė)

Anaplazmozė – dar viena erkių sukeliama liga. Buvo manoma, kad šia liga užkrečiami tik gyvūnai, tačiau pastaraisiais metais nustatyta, kad anaplazmos gali sukelti ligą ir žmonėms. Lietuvoje apie 10 proc. erkių nešioja šios ligos sukėlėjus.
Ligos simptomai. Anaplazmozės simptomai primena erkinio encefalito pradinę stadiją. Ligai būdinga karščiavimas, galvos, nugaros, raumenų skausmai, silpnumas. Daugeliu atvejų ligos eiga švelni ar užsikrėtimas praeina visai be simptomų, pasveikstama savaime. Retais atvejais anaplazmozė gali pasireikšti sunkesniais simptomais.

Gydymas. Gydytojas diagnozuoti ligą gali iš kraujo tyrimų. Ši liga gydoma antibiotikais, o negydoma gali komplikuotis – pakenkti vidaus organams. Vakcina nuo šios ligos dar nėra išrasta. Užsienio specialistai, gydantys šia liga sergančius ligonius, teigia, jog anaplazmozė yra ne mažiau pavojinga nei kitos erkių perduodamos ligos. Persirgus anaplazmoze įgyjamas ilgalaikis imunitetas, todėl, net ir naujai užsikrėtus, šia liga nesusergama.

Babeziozė

Nors aptikta daugelyje Viduržemio jūros regiono šalių, babeziozė pasitaiko retai. Šia liga dažniausiai serga gyvuliai, tačiau gali užsikrėsti ir žmonės. Lietuvoje, Klaipėdoje, 2002 m. pirmą kartą nustatyta ir patvirtinta, kad žmogus buvo užsikrėtęs babezioze. Žmonių babeziozė nėra dažna. Užsikrečiama infekuotos erkės įkandimo metu. Babeziozės bakterijų gali būti kačių panagėse. Šia liga susergama įdrėskus ar įkandus katei. Įdrėskimo vietoje atsiranda bėrimas, po kelių savaičių padidėja limfmazgiai, esantys arčiausiai įdrėskimo vietos, gali kilti komplikacijų.

Ligos simptomai. Liga pasireiškia prakaitavimu, karščiavimu, galvos skausmais, nuovargiu. Ji nesunkiai diagnozuojama pagal būdingus simptomus bei tiriant periferinį kraują. Babezijos yra pirmuonys ir ryškiai matomi mikroskopuojant nudažytus eritrocitus. Tai padeda gydytojui atskirti šią ligą nuo kitų ligų, t.y. anemijų, leptospirozės, apsinuodijimų.
Gydymas. Gydymui naudojami specifiniai preparatai, kurie veikia babezijas.