Ar jums pažįstama situacija, kuomet ima spausti laikas, o reikalai taip ir nejuda iš vietos, nes tiesiog negalite prisiversti jų imtis? Jūs suvokiate, kad padaryti vis tiek reikės, tačiau atidėliojate iki paskutinės akimirkos...

Paprastas pavyzdys. Mąstote: „Tuoj, tik baigsiu skaityti šį puslapį.“ O perskaitote dar ne vieną ir ne du, imatės kitos veiklos – diskutuojate su draugais, susirašinėjate su pažįstamais, susisiekiate su „primirštais“ artimaisiais ir jų klausiate: „Kaip sekasi?“

Praeina pusdienis, o jūs dar niekur nepasistūmėjote. Galiausiai neišvengiamai artėjant lemiamai akimirkai ar net po jos vis dėlto prisiverčiate padaryti tai, kas būtina, tačiau kaltinate save dėl tingumo ir neorganizuotumo.

Visa tai baigiasi stresu, sugadintais santykiais (nes kažką nuvylėte), sunkumais darbe, nuolatiniu kaltės jausmu.

Pasirodyti tinginiu yra gėda, nes įprasta manyti, kad dėl to kaltas silpnas žmogaus charakteris, nesugebėjimas organizuoti savo laiko. Tačiau iš tiesų viskas yra kiek kitaip. Psichologams jau seniai žinomas „vilkinimas“ – polinkis viską atidėlioti vėlesniam laikui. Tai, kitaip nei tinginystė, ne yda ir ne charakterio bruožas, o psichologinė problema, kurią reikia atitinkamai spęsti. Išsiaiškinkime, kaip atsiranda įprotis atidėlioti, ir išmokime jo atsikratyti.

Ieškokite priežasčių

Vilkinimo priežasčių gali būti pačių įvairiausių, psichologai iki šiol negali jų suklasifikuoti: tai gali būti baimė, jog nepavyks susidoroti su užduotimi, motyvacijos trūkumas ir netgi priklausomybė nuo adrenalino.

Baimė patirti nesėkmę

Tai viena iš labiausiai paplitusių priežasčių viską nukelti kaip įmanoma toliau. Taip nutinka nuvertinant savo jėgas, kompetenciją ir sugebėjimus kokybiškai atlikti darbą. Uždavinys ima atrodyti be galo sunkus, nepajudinamas, jį pradėti spręsti tampa vis sudėtingiau.

Perfekcionizmas

Perfekcionizmą taip pat galima laikyti viena iš nesėkmės baimės priežasčių, tačiau labiau bijoma ne neatlikti užduoties, o to, kad ji bus atlikta nekokybiškai.

Mintis, kad pastangos bus įvertintos neigiamai, taip užvaldo sąmonę, kad visa kita (motyvacija, valios jėga, atsakomybės jausmas) tiesiog užblokuojama. Kartais perfekcionizmas pasireiškia tuo, kad žmogus visą dėmesį sutelkia tik vienam (labai dažnai visai nereikšmingam) užduoties etapui, pavyzdžiui: diplominį darbą rašantis studentas, užuot analizavęs medžiagą, sugaišta visą dieną ieškodamas idealaus šrifto.

Vidiniai prieštaravimai

Nors išoriškai viskas gerai, jūs norite, kad jums ir toliau sektųsi, pasąmonėje išlieka pojūtis, kad nepastebite kažko, kas labai svarbu.

Iš pradžių didelę motyvaciją padeda išsaugoti naujumo efektas, finansinio stabilumo pojūtis, tačiau ateina laikas, kai to nebepakanka. Kai kurie bando gelbėtis nuolat keisdami darbą – taip tikrai atsikratoma monotonijos, tačiau visą laiką bėgti nuo savęs juk neįmanoma.


Motyvacija

Motyvacijos stoka

Jeigu žmogus jaučiasi esąs tik mažytis sraigtelis dideliame ir nesuprantamame mechanizme, natūralu, kad jam gali pritrūkti motyvacijos. Brandaus amžiaus sulaukusiam suaugusiajam nebeužtenka pasakyti „reikia“.

2007 metais amerikiečių psichologas Piers Steel pristatė savo teoriją, susiejančią motyvaciją ir vilkinimą. Jo teigimu, motyvacija priklauso nuo 4 veiksnių.

1. Sėkmės tikimybė. Kuo didesnė tikimybė, kad darbas bus atliktas, tuo didesnė yra žmogaus motyvacija.
2. Užduoties svarba/vertė individui. Jeigu užduotis svarbi jam pačiam ir yra jo pareigų sąraše, tai taip pat gali pakelti motyvacijos lygį.
3. Ilgas „palūkanų“ laukimas. Žmogui svarbiausi tie darbai, kurie kaip galima anksčiau duoda naudos ir pasitenkinimo. Tai reiškia, kad kuo ilgiau laukiama apdovanojimo, įvertinimo (tiek moraline prasme, tiek materialine), tuo silpnesnė yra motyvacija. Pavyzdys: malonumą patirsite iš karto, kai tik suplausite indus ar perskaitysite draugų atsiliepimus socialiniame puslapyje, tačiau jo teks palaukti, jeigu norėdami numesti svorio nuspręsite keletą mėnesių mankštintis.
4. Nerimo lygis. Kuo labiau nervinsitės artėjant galutiniam terminui, tuo prasčiau seksis darbas. Šiuo atveju būtent nerimas verčia purtytis darbo.

Anot šios teorijos, motyvacijos lygį galima pavaizduoti formule AB/CD (originale – EV/GD: expectancy*value/impulsiveness*delay). Kuo didesni A, B ir kuo mažesni C,D, tuo stipresnė yra motyvacija.

Žinoma, su šia teorija sutinka toli gražu ne visi psichologai, tačiau tenka pripažinti, kad tiesos joje vis dėlto yra.

Priklausomybė nuo adrenalino

Paradoksalu, tačiau kai kurie jaučia malonumą, kai viską padaro vienu ypu pačią paskutinę akimirką.

Tai savotiška priklausomybė nuo adrenalino – priartėjama prie kritinio taško, žmogus patiria paniką, į jo kraują išskiriamas adrenalinas, ir darbas padaromas labai greitai ir su dideliu entuziazmu. Po to juntamas pasitenkinimas, kad dar kartą pavyko išsisukti. Visa tai labai gerai pažįstama studentams, kurie paskubomis rašė savo baigiamąjį darbą.

Blogai tai, kad ilgainiui žmogus elgtis kitaip ir nebesugeba, o tokio gyvenimo ritmas kenkia organizmui ir darbo kokybei. Gali atsirasti iliuzija, kad viskas idealu, tačiau iš tiesų viskas kiek kitaip. Tokio asmens nereikia nei skubėti smerkti, nei teisinti.

Nuovargis

Kartais jūsų nesugebėjimas susiimti ir pradėti dirbti gali reikšti, kad tiesiog pavargote. Daugelio nebestebina faktas, kad dirbama daugiau nei po 8 valandas, be to, lieka darbų savaitgaliui, atostogoms ir pan.

Kai smegenys bando „pasiskųsti“ ir paprašyti laisvadienio, tuoj pat užgraužia sąžinė, kad, pavyzdžiui, visą dieną voliojatės lovoje.

Kartais reikia sau tai leisti: tai ne tingumas ir ne vilkinimas, o teisėtas, be galo reikalingas ir naudingas poilsis.