Madinga moteriška avalynė, įspėja specialistai, gali atsirūgti ne tik nepatogumais, bet ilgainiui net ir pėdos patologijomis.

Pusiausvyros siekti būtina

Šį sezoną madingi bateliai smailiomis ir apvaliomis nosimis, tanketės ir vadinamosios „platformos“. Nepeikiamos ir aukštos pakulnės – pačių įvairiausių formų bei konfigūracijų. Plokščiapadė avalynė tai pat nelaikoma atsilikimu nuo mados, jei tik tai mokasinai ar sandalai. Kalbant apie basutes, šiais metais, teigiama, derėtų rinktis iš dirželių pintus modelius.

Tačiau moterys į tokias rekomendacijas žiūri vienaip akimis, o medikai – visai kitomis akimis. Jos – batelio siluetą, spalvų gamą ir akį traukiančius papuošimus; ortopedai – pakulnės formą, pado išlinkį, kulnų aukštį. Ir jiems ne visada patinka, kaip atrodo dailiajai lyčiai skirtas apavas.

Specialistų nuomone, dauguma šiuolaikinių batų nepatogūs ir neracionalūs. Žmogaus organizmas taip sutvarkytas, kad jo svoris privalo pasiskirstyti po lygiai tarp kulno ir priekinės pėdos dalies. Jeigu mes pažeidžiame šią pusiausvyrą, pasmerkiame save diskomfortui ir sveikatos problemoms.

Yra apskaičiuota, kad fiziologiškai optimalus bato kulno aukštis yra nuo 2 iki 3 centimetrų, nes tuomet kūno svoris vis dar tolygiai pasiskirsto tarp priekinės ir užpakalinės pėdos dalies. Jei tik pakulnė aukštesnė, padidėja pirštams tenkantis krūvis: esant 6 centimetrų kulnui, priekinei pėdos daliai tenka jau 70–75 procentai kūno svorio. Tad jeigu tokią avalynę tektų dėvėti visą dieną, kojos kentėtų tikrąja šio žodžio prasme. Ortopedai nemano, kad verta mokėti tokią kainą už koketišką išvaizdą.

O po metų... arklio pėda

Yra medicinoje toks terminas „arklio pėda“, kai galimybė užlenkti pėdą aukštyn tampa labai ribota. Tai štai: jeigu vaikščiosite su aukštakulniais visus metus, praėjus dvylikai mėnesių lankstyti pėdą taps nebeįmanoma.

Labai daug moterų skundžiasi, kad kai nuo aukštakulnių pavargsta kojos ir jos apsiauna plokščiapadžius batelius, būna tik dar blogiau. Iš tiesų tuo stebėtis nereikėtų – tai tiesiog ženklas, jog vystosi „arklio pėda“. Negalavimas šis labai nemalonus: ir apsiavus aukštakulnius skauda, bet nusiavus skauda dar labiau.

Žinoma, niekas nesiruošia uždrausti moterims puoštis, tik įspėja jausti saiką.

Konkretaus patarimo, kiek laiko galima avėti batus aukšta pakulne, nerizikuojant susižaloti, ortopedai neturi. Sako, viskas priklauso nuo individualių pojūčių. Galų gale gamta yra protingesnė už mus: jei įsimes rimta problema, avėti aukštakulnių nebegalėsite – paprasčiausiai neleis skausmas. O pačias ištvermingiausias dailiosios lyties atstoves, manančias, jog dėl grožio galima ir šiek tiek pakentėti, medikai primygtinai įspėja to nedaryti.

Nuo ko reikia saugoti kojas

Kadangi įsitikinimas, jog grožis reikalauja aukų, senas kaip pasaulis ir giliai įleidęs šaknis, moterys avėjo aukštakulnius ir avės. Todėl būtina išsiaiškinti, kaip perkant batelius pasirinkti mažesnį blogį, juolab kad aukšti kulnai būna nevienodi – tiek masyvūs, tiek ploni ar platforminiai.

Aukštas siauras ir tiesiog aukštas kulnas. Kulno stabilumas turi daug reikšmės pėdos sveikatai. Tad jeigu reikia rinktis tarp masyvios pakulnės ir „smeigtuko“, pirmasis variantas, be jokios abejonės, yra geresnis, nes stabilesnis.

Platforma. Pagrindinis tokio pado trūkumas yra tas, jog jis pernelyg masyvus, kad lankstytųsi. O pėdai tai, savaime suprantama, ne į naudą. Be to, tokia avalynė dažnai būna sunki, taigi trikdo kraujotaką ir taip kenkia kojų venoms.

Plokščias padas. Kaip jau minėta, kūno svoris turi būti tolygiai paskirstytas tarp pėdos priekio ir kulno. Jeigu pakulnę aukštiname, kenčia priekinė pėdos dalis bei pirštai – juos ima „laužti“, jeigu visiškai jos atsisakome, papildomas krūvis tenka kulnams. Taigi jei nuolat avėsite bekulnius batelius, irgi galite neišvengti skausmo, tik jau kulnų srityje. Galimi ir kiti probleminiai simptomai.

Įspirtukės. Didžiausias tokios avalynės trūkumas – ji visiškai neprilaiko kulkšnies, o tai labai blogai, nes gresia išnirimas ir patempimas, o ir pati ant jos nesilaiko. Todėl vaikščiodami dažnai turime sąmoningai dėti pastangas, kad išlaikytume įspirtukes ant kojos, ir tam įtempiame kojų pirštus.

Nesvarbu, kokia būtų įsispiriama avalynė – uždara ar atvira, ją laikyti turi bent kuklus dirželis kulkšnies srityje, kad priekinė pėdos dalis nepersitemptų.

Dažniausiai į specialistus kreipiamasi dėl pėdos deformacijos – iš savo vietos išėjusio „kauliuko“. Tiesa, nepatogi avalynė šiuo atveju būna ne pagrindinė priežastis – tokios deformacijos glaudžiai susijusios su plokščiapėdyste, tačiau rimtas provokatorius, vienas iš pagrindinių veiksnių, pagreitinančių procesą.

Batų smailumas ar bukumas ortopediniu požiūriu taip pat turi reikšmės.

Avalynė, galima sakyti, visada priekyje būna šiek tiek susiaurinta, nes tokį jos bruožą padiktavo pati žmogaus pėdos fiziologija. Tačiau batai negali būti tokie siauri, kad nuolat laikytų pirštus suspaustus it žnyplėse. Todėl visada sveikiau bus rinktis batus užapvalintomis nosimis.

Iš tiesų taisyklės labai paprastos: jeigu nenorite tapti nuolatiniu ortopedo ar, dar blogiau, – chirurgo ortopedo pacientu, avalynė, kurią perkate, privalo būti patogi.