Norite prarasti apetitą dešrainiams? Tuomet siūlome apsilankyti „Frankfurter“ dešrelių gamykloje.

Milžiniškose metalinėse statinėse pūpso tonos kiaulienos „likučių“ (viskas, kas lieka išpjovus kumpį ir šoninę), jos sumaišomos su rožine formavimo suspensija, tuomet per metalines groteles sukrenta pertrinta vištų skerdiena ir viskas sumaišoma su vandeniu.

Į šią masę įmaišoma konservantų, kvapiųjų medžiagų, raudonos spalvos valgomųjų dažų. Viskas įmerkiama į vandenį. Pamirkius, masė suspaudžiama plastikiniuose vamzdžiuose ir paruošiama kepimui.

Tai bjaurus procesas, nes tik visą tai pamatęs supranti, kad dešrainis – perdirbtas pramoninis maistas, „prifarširuotas“ pigiausių pakaitalų.

Perkame ne bandelę su dešrele, bet bandelę su stingdyta pasta. Atsirado idėjinis judėjimas, kuris planuoja atgaivinti tikrąsias „Frankfurter“ dešreles, pagamintas iš sveikų maisto produktų.

„Frankfurter“ dešrelių istorija

Šios dešrelės pradėtos gaminti Frankfurte. Iš pradžių jos buvo gaminamos iš kiaulienos ir patiekiamos bandelėje. Žmonėms jos buvo dalijamos nemokamai per valstybines šventes. XIX amžiuje, kartu su vokiečiais emigrantais, „Frankfurter“ dešrelės „iškeliavo“ į Ameriką. Ten „mutavo“ į perdirbtą dešrelę, kokią mes valgome šiandien.

Žinoma, „amerikietiškas“ dešrelių gamybos būdas sumažino dešrainių kainą. O ir jų skonio negalėtume pavadinti bjauriu. Tačiau dažnas jų vartojimas gali sukelti baisius padarinius sveikatai. Jau dabar yra mokslinių tyrimų, kad valgant didelį kiekį dešrainių, kaip ir visų kitų apdorotos mėsos produktų, didėja rizika susirgti žarnyno vėžiu.

Pasaulinis vėžio tyrimų fondas rekomenduoja nevalgyti apdorotos mėsos produktų, o negalint susidoroti su šia „priklausomybe“, bent jau stengtis kuo labiau mažinti tokių produktų kiekį savo kasdieniniame maisto racione. Reičelė Tomson iš Pasaulinio vėžio tyrimų fondo apie situaciją Jungtinėje Karalystėje sakė: „Jei kiekvienas gyventojas kasdien suvalgytų po du dešrainius, kiekvienais metais Jungtinėje Karalystėje būtų užfiksuojami su tuo susiję 4000 žarnyno vėžio atvejų.“

Kokie ingredientai sudaro mūsų taip mėgstamą dešrainį?

Mėsa. Tradiciniai dešrainiai yra gaminami iš kiaulienos „likučių“ (t. y. viskas, kas lieka nupjovus kumpį ir šoninę), į masę įmaišoma vištienos ir (ar) kalakutienos. Viskas yra sumalama ir virsta tiršta mase, kurią dar „pagardina“ konservantais, kvapiosiomis medžiagomis ir raudonais valgomais dažais.

Vanduo. Dešrelių masės gamybos procese yra naudojama daug vandens, kad būtų tinkama pastos konsistencija. Taip pat vanduo kepimo procese turi „klijų“ vaidmenį, nes priverčia pastą sulipti.

Krakmolas. Visose dešrelėse – nuo pigiausių iki brangiausių – yra angliavandenių krakmolo. Pieniškose dešrelėse paprastai yra bulvių krakmolo, kviečių miltų arba džiūvėsėlių, sumaišytų su druska. Krakmolas dešrelėms suteikia tūrio (t.y. didina masės apimtis). Taip pat „suklijuoja“ ingredientus, todėl įvairios mėsos nuopjovos tampa malonios mūsų gomuriui ir liežuviui.

Druska. Dešrelėse yra apie 2 % druskos, o tai reiškia, kad jos turėtų būti klasifikuojamos kaip didelio druskingumo maisto produktas. Daugeliui žinoma, kad druskos perteklius organizme didina aukšto kraujospūdžio, insulto ir širdies ligų riziką.

Standartinė „Frankfurter“ dešrelė sveria 35 g, o druskos joje – net 0,6 g (dešimtadalis suaugusiajam rekomenduojamo druskos kiekio per dieną). Vaikams iki trejų metų rekomenduojamas druskos kiekis per dieną neturi viršyti 2 g, o vaikams nuo 4 iki 6 metų – 3 g. Vaikai, kaip ir suaugusieji, naudodami per daug druskos, rizikuoja susirgti astma, skrandžio vėžiu, be to, padėja aukšto kraujospūdžio, trapių kaulų ligos, nutukimo rizika.

Pieno baltymai. Pieno baltymų įmaišymas į dešrelių masę, taip kaip vanduo, atlieka „klijų“ vaidmenį. Pieno baltymai sveikatai pavojaus nekelia, jeigu nesate alergiškas pieno produktams.


Kai kurių dešrelių gamyboje yra naudojami žirnių ar sojos baltymai, kurie taip pat kaip krakmolas „išpučia“ dešrelių masę ir didina baltymų kiekį.

E250 – natrio nitritas. Apdorota mėsa didina žarnyno vėžio riziką, o „draugas“ E250 prie to prisideda labiausiai. Į dešrainių masę natrio nitritas maišomas dėl mėsos šviežumo (t. y. kad mėsa nepapilkėtų), mikrobų naikinimo.

Patekę į organizmą, nitritai gali reaguoti su baltymų turtingais maisto produktais, tokiais kaip mėsa. Reakcijų metu organizme gali susidaryti n-nitrozo junginių. Kai kurie šių junginių tipai gali pažeisti DNR grandinę ar sukelti vėžį.

Kvapiosios medžiagos. Įstatymiškai, dešrelių gamintojai neprivalo etiketėje nurodyti, kokios kvapiosios medžiagos yra naudojamos gamybos procese. Daugelis naudoja dirbtinius „rūkyto produkto“ kvapus, žolelių, prieskonių, saliero bei česnako miltelius.

Keletas prekių ženklų gamyboje naudoja cheminį mononatrio glutamatą (E621) – sustiprinti skonį. E621 suteikia „mėsišką“ skonį ir dažniausiai naudojamas sriubų, padažų gamyboje bei mūsų taip pamėgtame kinietiškame maiste.

E621 galime „kaltinti“ dėl alergijų, galvos skausmų, dehidratacijos. Tačiau nėra tvirtų įrodymų dėl mononatrio glutomato „niekšybių“. Natūraliai jis randamas brokoliuose, grybuose bei pomidoruose.

E451 – kalio ir natrio trifosfatai. Tai sintetiniu būdu pagamintos bespalvės druskos, kurios dešrelių masę veikia kaip stabilizatorius ir emulsija. Dešrelių masei suteikia tvirtesnę tekstūrą, išlaiko tinkamą rūgštingumą, leidžia aliejui bei riebalams maišytis su vandeniu.

E451 taip pat naudojamas plovikliuose, kad suminkštintų vandenį. Taip pat yra popieriaus, gumos, aušinimo skysčio sudedamoji dalis. Nėra nustatyta, kad jo vartojimas gali pakenkti žmogaus sveikatai.

E452 – polifosfatai. Dar vienas maisto priedas. E452 yra emulsiklis ir stabilizatorius, pagerinantis dešrainio tekstūrą bei stabdantis riebalų karstelėjimą. Taip pat „užkerta kelią“ apsinuodijimo maistu atvejams. Žmogaus organizme šis maisto priedas skyla į fosfatus ir nekelia pavojaus sveikatai.

E301 – natrio askorbatas. Tai yra vitamino C forma, antioksidantas ir rūgštingumą reguliuojanti medžiaga. Natrio askorbatas sustabdo mėsos raudonos spalvos „praradimą“ ir pagreitina kietėjimo procesą.

Jei dešrainių gamyboje yra naudojamas mažas kiekis natrio askorbato, sveikatos problemų jis nesukelia. Tačiau, jei šį maisto priedą suspaustume, pavyzdžiui į piliulę, toks kiekis galėtų sukelti odos dirginimą.

E120 – karminas. Karminas – ryškiai raudonas pigmentas, gaminamas iš vabzdžių košenilių. Jis pavojingas sveikatai tik tokiu atveju, jei esate alergiškas vabzdžiams.

Karminas ruošiamas iš košenilio virinant džiovintus vabzdžius vandenyje, kad susidarytų karmino rūgšties ekstraktas. Susidaręs skaidrus tirpalas apdorojamas amoniaku ar soda, taip išfiltruojant spalvą.

Šią išgautą ryškiai raudoną spalvą dažnai sutinkate prekybos centruose, jos galite rasti karyje, jogurtuose, lūpdažiuose, skaistaluose ir daugelyje kitų maisto ir ne maisto produktų. Tačiau būtina žinoti, kad karminas gali sukelti alerginę reakciją ar net anafilaksinį šoką.

E160c – paprikos ekstraktas. Natūralus maisto dažiklis, pagamintas iš Indijos raudonosios paprikos ankščių. Dažniausiai jo dedamas į sūrius, apelsinų sultis, padažus, saldainius.

Ir galiausiai… Sudėlioję „visus“ už ir „prieš“, patys apsispręsite, ar toks maistas „puikuosis“ jūsų dienos racione.