Visą žmogaus gyvenimą jo organizmas stengiasi palaikyti vidinės kūno aplinkos balansą. Tai įmanoma tik dėka nuolatinio imuniteto darbo, kuris nesustodamas gina nuo bakterijų, virusų, grybelių ir parazitų. Taigi pagrindinis imuninės sistemos tikslas – apsaugoti organizmą nuo infekcinių ligų.
Susirgimus, susijusius su imuninės sistemos pažeidimais, galima suskirstyti į dvi grupes: būklė, kuomet imuninė sistema veikia per daug aktyviai (alergijos, autoimuninės ligos) ir būklė, kuomet imuninės sistemos funkcijos yra nepakankamos (imunodeficitas).
Imunodeficitas – kas tai?
Tai būklė, kuomet imuninė sistema negali atlikti savo tiesioginių funkcijų, t.y. efektyviai apginti organizmo nuo bakterijų, virusų ir grybelių, kurie gali sukelti ligas. Todėl labai svarbus imunodeficito požymis – padidėjęs imlumas infekcijoms. Imunodeficitas gali būti pirminis (paveldimas) ir antrinis (įgytas), atsirandantis kaip kokios nors ligos pasekmė.
Pirminis imunodeficitas įprastai būna sunkus, dažnai neišgydomas, pasireiškiantis jau pirmosiomis kūdikio gyvenimo dienomis ar bent jau ankstyvame amžiuje. Jis išsivysto dėl genų, atsakingų už imuninę sistemą, sutrikimų. Pirminiu imunodeficitu sergantiems žmonės infekcijos prasideda labai lengvai, o gydymas dažniausiai būna komplikuotas ir trunka ilgiau, nei įprasta.
Iš viso žinoma daugiau nei 100 pirminių imunodeficito rūšių. Kai kurios iš jų sutinkamos dažniau, kitos – rečiau. Gana dažnai pirminiai imunodeficitai iš pradžių nesukelia didelių problemų, todėl į juos tiesiog neatkreipiama pakankamai dėmesio, tačiau tėvai turėtų būti labai budrūs. Į kokius požymius reikėtų atkreipti dėmesį:
- 9 ar daugiau peršalimo ligų per metus;
- Dažnai pasikartojantis sinusitas;
- Dažnai pasikartojančios gerklės ligos ar plaučių uždegimas;
- Atsilikęs vaiko vystymasis;
- Svorio trūkumas, nors mityba nesutrikusi;
- Atsinaujinanti pienligė
- Giminės ligų istorija (jei buvo sergančių imunodeficitu arba mirusių nuo sunkių infekcijų).
Tarp pacientų, apsilankiusių pas gydytoją imunologą, asmenų su pakartotiniais imunodeficitais – dauguma. Tai būklė, kai nesant jokiam genetiniam defektui, anksčiau sėkmingai veikusi imuninė sistema staiga nebesugeba susidoroti su infekcijomis. To priežastimi gali būti patys įvairiausi faktoriai ir būsenos.
Pakartotinio imunodeficito išsivystymo rizikos faktoriai:
- Anksčiau persirgtas sepsis, tuberkuliozė;
- Piktybiniai augliai, tame tarpe leukozė;
- Komplikacijos po kraujo perpylimo;
- Ilgalaikiai mitybos sutrikimai,
- Cukrinis diabetas;
- Organo ar jo dalies pašalinimas, pvz. blužnies ar žarnyno;
- Ilgalaikis kenksmingas radiacijos ar cheminio faktoriaus poveikis.
Kartais pakartotinio imunodeficito priežasties nustatyti tiesiog neįmanoma.
Pakartotinio imunodeficito požymiai:
1) Dažnos peršalimo ligos (ūmūs respiratoriniai virusiniai susirgimai virš 4 kartų per metus suaugusiems ir virš 6 kartų vaikams);
2) Herpis, recidyvuojantis dažniau kaip 5 kartus per metus;
3) Otitai, sinusitai dažniau kaip 2-4 paūmėjimai metų bėgyje suaugusiems ir 6-8 vaikams;
4) Daugiau dviejų pneumonijų metų bėgyje;
5) Sunkūs odos ir vidaus organų supūliavimo atvejai, grybeliniai susirgimai;
6) Infekcinio uždegiminio susirgimo eigos ypatumai: užsitęsęs, chroninis, dažnai recidyvuojantis, trumpi tarpai tarp paūmėjimų, polinkis komplikacijoms;
7) Organizmo reakcijos į tinkamai parinktą gydymą nebuvimas.
Reikėtų atsiminti, kad imunodeficito diagnozė apima visas priežastis, galėjusias įtakoti infekcijos išsivystymą ir dažną pasikartojimą. Tos priežastys gali būti tiek išorinės, tiek vidinės.
Išorinės priežastys – tai visi aplinkos faktoriai, kurie sugriauna imuninės sistemos darbą. Pavyzdžiui, imunodeficitas gali išsivystyti žmonėms, dirbantiems kenksmingose sąlygose (chemijos pramonė, radiacinio spinduliavimo zona, sunkieji metalai, nuolatinis stresas ir kt.), ilgai vartojant kai kuriuos vaistus, narkotikus ir net perėjus prie griežtos dietos.
Vidinės priežastys – tai pačio organizmo sąlygos, kuriomis tenka dirbti imuninei sistemai. Pavyzdys – dažnos pneumonijos su ta pačia pažeidimo lokalizacijos vieta liudija prieš imunodeficitą ir įspėja apie bronchinio medžio anatominės struktūros pažeidimą.
Tokiu būdu, pakartotinis imunodeficitas atsiranda tada, kuomet susidaro tokios sąlygos, kurioms esant imuninė sistema, genetiškai užprogramuota „normaliam“ darbui, nebegali toliau atlikti savo pagrindinės funkcijos – apsaugoti nuo infekcijų.
