Moterys jau nuo seniausių laikų prisigalvodavo įvairiausių būdų, kaip tapti gražesnėmis ir patrauklesnėmis. Kai kurie iš jų būdavo itin pavojingi sveikatai, skausmingi ir reikalaujantis ištvermės. Jei vyrai būtų sužinoję tikrąją grožio kainą su visomis smulkmenomis, tikriausiai neliktų itin sužavėti savo damomis.

Pristatome senovėje populiarias procedūras, kurios, ko gero, ir lėmė frazės „Grožis reikalauja aukų“ atsiradimą.

Krokodilų išmatų vonia

Senovės Graikijoje buvo tikima, kad krokodilų išmatos turi odos senėjimo procesus stabdančių savybių. Taigi tos moterys, kurioms itin rūpėjo jų jauna graži oda, mirkdavo šiltose krokodilų išmatų ir purvo voniose.

Plaukų dažai iš karvės kraujo

Plaukų dažymas – modernios moters bruožas, tačiau tai jau senovėje darydavo ir Irano moterys. Dažai tada būdavo gaminami iš chna ir juodos karvės kraujo. Taip plaukus jos ne tik tamsindavo, bet ir gerindavo jų būklę. Iraniečiai tikėjo, kad kraujas lemia juodą karvės spalvą, tad taip pat veikia ir žmogaus plaukus.

Veido pudra iš paukščių išmatų

Pirmosios Japonijos geišos naudodavo veido balinimo pudrą iš ryžių miltų ir paukščių išmatų. Žinoma, ja tepdavosi ir nosies šnerves, akių vokus bei lūpas.


Perukai, sukeliantys kraujavimą iš nosies

Anglijos moterys iki šiol garsėja keistomis grožio rutinomis. Viena tokių – karalienės Elžbietos epochoje nešioti raudonos spalvos perukai. Jie buvo itin madingi, nepaisant jų kenksmingumo sveikatai. Raudona spalva būdavo išgaunama naudojant miltelius iš sieros ir dygminų žiedlapių. Šis mišinys sukeldavo galvos skausmą, pykinimą ir kraujavimą iš nosies.

Nuodingi akių šešėliai

Senovės Egipte apsinuodijimas sunkiaisiais metalais būdavo įprastas dalykas. Čia vyrai ir moterys beveik kasdien savo akis dažydavosi mišiniu iš tamsiai pilko švino. Žalią spalvą išgaudavo iš vario rūdos, tačiau pastarasis „kosmetinis“ ingredientas buvo iš dalies ir naudingas dėl didelio antimikrobinio aktyvumo, nes apsaugodavo nuo įvairių infekcinių ligų ir vabzdžių įgėlimų.

Arseno pudra

Viduramžių Europos moterys savo veidą balindavo itin nuodinga pudra iš arseno, švino rūdos ir kitų cheminių elementų.

Dantų priežiūros priemonė – šlapimas

Apie dantų priežiūrą senovėje duomenų beveik nėra, tačiau rastas vienas šaltinis, teigiantis, kad romėnai tam naudodavo šlapimą. Keisčiausia, kad ne savo tautos, o portugalų. Romėnai tikėjo, jog portugalų šlapimas turi daugiau dantų priežiūrai reikalingų savybių – skalaujant juo burną naikinami mikrobai, slopinamas dantenų uždegimas.