Nesižavėti „žaliuoju“ turizmu tikriausiai neįmanoma. Jo paklausa auga ir toliau – juk daugelis nori pabėgti iš atsibodusio miesto, atsidurti ten, kur viskas kvepia, turi skonį ir atrodo taip, kaip namuose. Deja, neretai nutinka taip, kad nekompetentingos kompanijos sujaukia tikrojo ekoturizmo vaizdą, o tai, savaime suprantama, vėliau sukelia begales diskusijų ir nepatogumų.

Ekoturizmas – dar gana naujas reiškinys daugelyje šalių, todėl nenuostabu, kad iš dalies problema slypi elementariame įgūdžių trūkume. Kai kuriose vietovėse netgi tradicinis turizmas turi savo istoriją, jau nekalbant apie tai, kad praktiškai visur egzistuoja vis kitoks požiūris į žmogaus ir gamtos tarpusavio ryšį, į tai, kaip reikia gyventi vienoje ar kitoje vietovėje, kokių principų laikytis. Keblumų sukelia ir regioniniai skirtumai: tai, kas vienoje pasaulio šalyje vertinama kaip naudingas gamtai dalykas, kitoje gali atrodyti visiškai priešingai. Sudėtinga nustatyti ir kokius nors labai aiškius kriterijus ar normas, kuriomis turėtų pasižymėti viena ar kita poilsio vieta, reikalavimus, kuriuos galėtų pateisinti tiek nakvynės namų tipo viešbutukas kur nors tropiniame miške, tiek daugybės kambarių viešbutis Las Vegase.

Vieno dalyko paneigti negalima: turizmas pasaulio ekonomikai daro didelę įtaką. Pasaulio turizmo organizacijos duomenimis, 2010 metais tarptautinės pajamos iš turizmo siekė 719 milijardų JAV dolerių. Suma tikrai nemenka. Jeigu pinigai būtų panaudoti tinkamai, tai galėtų padėti apsaugoti pažeidžiamą aplinką.


Kai kurios organizacijos turi patikimus savo ekoturizmo sertifikatus, pavyzdžiui: „Sustainable Travel International“ (Tarptautinės ekologiškai švarios kelionės), „Greenloons“, „International Ecotourism Society“ (Tarptautinė ekoturizmo bendrija), „Ecotourism Australia“ (Australijos ekoturizmas). Taip pat visame pasaulyje yra ir daugybė regioninių bei valstybinių programų, tačiau iki šiol nėra bendro visiems tarptautinio sertifikato, ir artimiausiu metu turbūt nebus (juk tai būtų ilgas, sunkus ir brangiai kainuojantis procesas). Labiausiai nukentėtų nedidelės organizacijos – jos gali neturėti pakankamai finansinių išteklių ir patyrusio personalo, kad gautų sertifikatą. Be to, juk ir ekoturizmas suprantamas gana skirtingai.

Atkreipkite dėmesį į sertifikatus, tačiau nepamirškite pasidomėti, kaip reikėtų užsisakyti bilietus savo atostogoms: konsultantai turi jus išsamiai informuoti apie jūsų būsimą poilsio ir gyvenamąją vietą ir kitus rūpimus dalykus.

Kalbant apskritai, verta sugaišti daugiau laiko ir įdėti daugiau pastangų, kad rastumėte švarią ir sveiką aplinką savo poilsiui. Kodėl? Kompanijos „Greenloons“ įkūrėjos ir prezidentės Airinos Lein teigimu, jų kompanija siūlo smagias, saugias pažintines keliones, ir tikisi, kad turistai užmegs glaudesnį ryšį su aplankytomis vietomis ir sutiktais žmonėmis. Labai svarbu susilieti ir susitapatinti su ta aplinka, į kurią keliaujama.

Dauguma ekoturizmo vietų būsimiesiems svečiams teikia išsamią informaciją savo puslapiuose ir kituose prieinamuose šaltiniuose apie:

• Energiją: iš kur namas arba viešbutis gauna energiją? Ar patalpų šildymui ir vėsinimui naudojamos saulės plokštės, vietinė hidroelektrinė, bangų arba geoterminė energija? Kas naudojama vietiniam transportui – biodyzelinas ar elektra?
• Vandenį: ar naudotas buityje vanduo (pavyzdžiui, iš praustuvų ir dušo kabinų) perdirbamas į tinkamą augalams laistyti? (Toli gražu ne visose vietovėse šio gamtos išteklio pakanka). Kaip utilizuojamos nuotekos? Daugelyje šalių reglamentai dėl nuotekų yra labai netobuli arba neturi įstatymo galios; atsakingos institucijos neleidžia, kad neperdirbtas vanduo būtų išpilamas į upę arba vandenyną;
• Žmones: ar darbuotojai yra vietiniai? Ar jų darbas apmokamas pakankamai? Ar yra programų, skirtų pagerinti teritoriją aplink turistines vietas arba viešbučius (pavyzdžiui, Karibų kurortuose statomos mokyklos ir klubai)? Ar darbuotojai žino, kaip apsaugoti vietinę gamtą ir sumažinti jai daromą žalą?
• Maistą: ar jis vietinis, ar bendradarbiaujama su vietiniais ūkininkais? Iš kur viešbutis arba poilsiavietė jį gauna? Ar maistas organinis, auginamas be pesticidų arba naudojant labai nedaug cheminių medžiagų? (Dažnai žodis „organinis“ yra nevartojamas arba nežinomas, tačiau dauguma augalų auginami be chemikalų, tad reikia tiesiog pasiklausti);
• Laukinę gamtą: ar vietiniai augalai ir gyvūnai yra saugūs nuo atvykusių poilsiautojų poveikio? Ar pastatas, kuriame gyvensite, pastatytas taip, kad kaip galima mažiau veiktų regioninį gyvūnijos pasaulį? Ar personalas žino, kokie čia gyvenantys gyvūnai ar augantys augalai yra ant išnykimo ribos?
• Perdirbimą: daugelyje šalių nėra perdirbimo įmonių, tačiau jeigu jos yra, perdirbimas turi būti akivaizdus. Ar maistas kompostuojamas? Ar pakartotinai naudojama patalynė, rankšluosčiai? Kaip utilizuojamos po svečių apsilankymo likusios atliekos?