Kaip ir kuo maitinti šunį arba katę? Tai – vieni dažniausiai veterinarams užduodamų klausimų. Juk augintinių mityba nuo mūsų mitybos skiriasi, ir tai, kas tinka žmogui, nebūtinai tiks ir jo keturkojui draugui. Tad ką reikėtų žinoti?

 

Kačių ir šunų protėviai buvo plėšrūnai; ar ne geriau savo augintinius maitinti natūraliu maistu?

 

Visų pirma, šunys ir katės jau seniai ne tie laukiniai žvėrys, iš kurių kilo. Kalta dėl to dirbtinė atranka, selekcija – ir tai buvo daroma visai ne tam, kad gyvūnas būtų sveikesnis, o norint išskirti vienas ar kitas savybes, kurios buvo reikalingos žmogui, todėl labai apsirinka tie, kurie mano, kad šuniui ar katei visada reikia duoti tai, ko šie nori, nes gyvūnai neva geriau žino, ko jiems reikia.

 

Antra – nors šunų ir kačių protėviai buvo laukiniai žvėrys, ir mito daugiausiai mėsa, jų racionas vien mėsa neapsiribojo (jie ėdė ir visokius augalus, šakneles ir pan.).

 

Šiandien tokio pasirinkimo mes savo augintiniams pasiūlyti negalime – tuo labiau, kad pati gamta vertė jų protėvius misti įvairiu maistu (gyvūnams galimybė iki soties prisiėsti mėsos pasitaikydavo ne kasdien, todėl teko misti vabzdžiai, augalais ir kt.). Štai kodėl maitinti šunį arba katę vien mėsa ir jos produktais nėra nei teisinga, nei sveika – tokia mityba gali ir pakenkti.

 

Dėl šių priežasčių kačių ir šunų mityba nėra tokia paprasta, kai daugeliui gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Namų sąlygomis subalansuoti ją taip, kad augintiniui užtektų baltymų, riebalų, angliavandenių, ennergijos, vitaminų ir mineralinių medžiagų, yra beveik neįmanoma. Štai kodėl šiandien toks didelis įvairių pašarų pasirinkimas – gamintojai gerai žino, ko reikia įvairių vrūšių ir veislių gyvūnams skirtingose jų vystymosi stadijose, taip pat atsižvelgia ir į kitus svarbius niuansus.

 

Ar tiesa, kad nuo sauso ėdalo vystosi inkstų ir kepenų ligos, inkstų akmenligė, alergijos, prasideda viduiavimas ir kitos problemos?

 

Visame civilizuotame pasaulyje didžioji dauguma šunų ir kačių nuo gimimo iki mirties minta pramoniniu ėdalu. Nepatikliai į sausą ėdalą žiūrima dėl to, kad anksčiau jo kokybė iš tiesų galėjo būti prasta, netrūko „padirbtų“ produktų, kurie iš tikrųjų galėjo sukelti įvairias ligas. Šiandien gero ėdalo toli ieškoti nereikia – juo prekiaujama ne tik specializuotose parduotuvėse, bet ir įprastuose prekybos centruose. Tiesa, minėtų problemų maitinant sausu ėdalu pasitaiko, tačiau ne dažniau (netgi rečiau) negu pačių gamintu maistu. Svarbu tik nekeisti gyvūno mitybos staiga, per vieną dieną, kardinaliai – antraip viduriavimo tikrai neišvengsite. Ir jeigu jau šeriate sausu maistu, atminkite: gyvūnui visada turi užtekti šviežio vandens (kitaip tikrai gali prasidėti problemos su inkstais).

 

Kokiu ėdalu šerti?

 

Negalima patarti, kokio gamintojo ėdalą rinktis – jų yra įvairių, būtina atsižvelgti į augintinio poreikius. Paprastai kokybiškesnį maistą parduoda specializuotos gyvūnų parduotuvės, veterinarijos klinikos, pigesnį siūlo prekybos centrai. Rinkitės atsižvelgdami į savo poreikius ir finansines galimybes. Padėti išsirinkti jums padės ir informacija ant pakuotės, ir specializuotos parduotuvės darbuotojai. Jeigu kyla kokių klausimų, visada rekomenduojama pasikonsultuoti su veterinaru.

 

Sausas ėdalas ar konservai?

 

Tai nėra taip jau svarbu: vieni gyvūnai labiau mėgsta sausą ėdalą, kiti pirmenybę teikia konservams. Tiesa, pastarieji kainuoja brangiau, tad tai gali kaip reikiant paploninti jūsų piniginę (ypač jeigu šuo stambus). Galimas ir toks variantas: maitinkite sausu maistu, o konservus palikite, kai norėsite paskatinti ar palepinti savo augintinį.

 

Kaip pereiti prie naujo maisto?

 

Svarbu, kad prie naujo maisto pereitumėte po truputį. Gyvūno žarnyne gyvenančios bakterijos prisitaiko prie tm tikro ėdalo, todėl staiga visiškai pakeitus racioną pusiausvyra sutrinka, prasideda viduriavimas. Perėjimas turėtų trukti nuo savaitės iki dviejų, kiekvieno maitinimo metu vis didesnę maisto dalį keičiant nauju. Kad gyvūnas neturėtų galimybės ėsti tik tą ėdalą, prie kurio yra pripratęs, maistą reikia gerai sumaišyti ar pertrinti.

 

Kiek duoti?

 

Ant šunų ir kačių maisto pakuotės būna nurodyta dienos norma – ji skiriasi priklausomai nuo gyvūno amžiaus, svorio ir kitų ypatybių. Jei neturite namie svarstyklių, paprašykite, kad porcją vienam kartui pasvertų gyvūnų prekių parduotuvėje – tada kitą kartą bent apytiksliai žinosite, kiek ėdalo reikia jūsų augintiniui. Matuoti galima ir matavimo indeliu. Bet kiekvieno gyvūno poreikiai individualūs, todėl jūs turite sekti, kad augintinis per daug nesulįstų ir nenutuktų, visada išliktų geros formos. Jei šuo ara katė tunka, dienos normą reikia mažinti, jei lėsta – duoti maisto daugiau. Antsvorio turintys gyvūnai kaip ir žmonės labiau rizikuoja susirgti įvairiomis ligomis – pradedant cukriniu diabetu, baigiant sąnarių problemomis, be to, ženkliai sutrumpėja jų gyvenimo trukmė. Jei gyvūnas jau turi kokių nors sveikatos problemų, jam jau greičiausiai reikės specialios dietos – šiuo atveju reikėtų kreiptis į veterinarą (kreipkitės į jį jei jums kyla bet kokių klausimų).

 

Ar reikia papildomai duoti kokių nors vitaminų, mineralinių medžiagų, kitų papildų?

 

Jei maitinate visaverčiu, subalansuotu ėdalu, papildomai duoti vitaminų ir mineralinių medžiagų gali būti netgi labai pavojinga sveikatai. Viskas, ko reikia jūsų augintiniui, jau yra ėdale. Jei pridėsite ko nors viršaus, galite sutrikdyti balansą – tai kai kada priveda prie sunkių ligų.

 

Ar naminio maisto negalima duoti visai?

 

Paprastai, jei nėra alergijos, kokio nors komponento netoleravimo ir gyvūnas yra visiškai sveikas, naminis maistas nėra griežtai draudžiamas, tačiau jis neturi sudaryti daugiau nei 15% viso maisto. Taip pat labai svarbu, kad tas naminis maistas būtų naudingas, arba bent jau nekenksmingas gyvūnui.

 

Koks naminis maistas keturkojui bus naudingas, o koks – žalingas?

 

Tarp naudingų produktų būtų šie:

 

 

Produktai, kurių duoti negalima: