Topinambų tėvynė – Centrinė Amerika. Į Europą jie atkeliavo XVI amžiuje, čia labai greitai išplito, buvo gaminami pačiais originaliausiais ir, beje, paprasčiausiais būdais, pavyzdžiui: juos virdavo vyne su sviestu ir pridėdavo artišokų ir pan.

Topinambuose yra cukraus, vitaminų C, B1, baltymų, karotino, geležies, fosforo ir inulino. Jie labai naudingi sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis, o diabetikams – tiesiog nepakeičiami. Bėda tik ta, kad, priešingai nei bulvės, jie saugomi daug trumpiau – dėl šios priežasties jų populiarumas bėgant laikui sumažėjo.

Sergantiems cukriniu diabetu rekomenduojama gaminti topinambų šakniavaisių antpilą. Imami 3–4 šaukštai sutarkuotų šakniavaisių, užpilami litru verdančio vandens ir laikomi 2–3 valandas. Geriama vietoje arbatos arba vandens (be cukraus). Galima vartoti grynas topinambų sultis. Žmogaus organizmas puikiai įsisavina augalinį insuliną.

Keptų topinambų skonis primena saldžiąsias bulves. Iš jų per 15–20 minučių galima pasigaminti vertingos košės – nuvalykite žievelę, išvirkite šakniavaisius vandenyje su trupučiu sviesto. Salotos taip pat bus salsvo skonio, todėl ruošiamos jos su kukurūzais.

Iš topinambų galima pasigaminti labai skanią vegetarišką sriubą: stiebagumbiai nuskutami tokiomis pat proporcijomis, kaip ir bulvės, supjaustomi riekelėmis, apkepami su svogūnais augaliniame aliejuje, viskas sudedama į verdantį daržovių sultinį. Litrui daržovių sultinio reikia maždaug 2–3 topinambų. Sriuba verdama uždengus dangtį 15 minučių (nuo užvirimo) – galite paskaninti ją grietinėle ir mėgstamais žalumynais.