Melisa – tai daugiametis žolinis augalas, naudojamas nuo neatmenamų laikų. Liaudyje ji vadinama bičių žole, bitžole, gumbažole ir kitais pavadinimais. Gydymo reikmėms naudojama antžeminė dalis.

Trumpas aprašymas

Medinga ir vaistinė, gali užaugti iki 30–80 cm aukščio (bet būna ir aukštesnių). Jai būdingas citrinos kvapas. Stiebas keturbriaunis, padengtas plaukeliais, žydi nuo liepos iki rugpjūčio baltais arba rausvais žiedais. Vaisius – šviesiai rudas riešutėlis.

Lietuvoje melisos savaime neauga, tačiau jos gali būti auginamos soduose ir daržuose. Šis augalas mėgsta užuovėją ir saulę, derlingą drėgną dirvą. Kad žiemą nenušaltų, patartina mulčiuoti durpėmis.

Gydomosios melisų savybės

Liaudies medicinoje melisos naudojamos kaip vaistas nuo traukulių, skausmo malšinimo ir širdies stiprinimo priemonė. Jos lėtina kvėpavimą, retina širdies plakimą, mažina arterinį kraujospūdį. Augalas puikiai tinka tiems, kurie turi virškinimo problemų, dūsta, serga astma, nemiga, isterija, podagra. Jos taip pat naudojamos ir kaip prakaitavimą skatinanti priemonė.

Kaip jau minėta, vaistinės melisų savybės žinomos ir vertinamos jau labai seniai. Jomis stiprinta širdis, gydyta nuo mikčiojimo. Žinota, kad jos mažina spazmus, slopina skausmus ir vidurių pūtimą. Melisas rekomenduodavo vartoti nusilpusiems po įvairių ligų, sergantiems migrena, nemiga, tiems, kurių lytinis aktyvumas yra padidėjęs. Moterims ši vaistažolė padėdavo (ir tebepadeda) įveikti mestruacijų skausmus ir odos bėrimus.

Kaip jos vartojamos?

Šiandien melisos gana plačiai naudojamos odos ligoms (pavyzdžiui, furunkulams) gydyti, jų nuovirais ir antpilais taip pat galima skalauti burnos ertmę arba įpilti jų į gydomąją vonią.