Gera savijauta – pats brangiausias žmogaus turtas, ir kiekvienas jį saugo taip, kaip išmano: vieni atiduoda į gydytojų rankas, kiti gi patys per kančias ir vargus atranda savąjį geros savijautos receptą. Šį kartą kalbiname Janiną Davidonienę – želmenų sulčių pradininkę Lietuvoje.

Šiek tiek papasakokite apie save: kas esate, ką veikiate gyvenime, kaip save apibūdintumėte?
Pagal dokumentus, esu 70-metė pensininkė, bet mano tikras, antrasis gyvenimas prasidėjo tik prieš 18 metų. Taigi, tas praeitas gyvenimas, kaip košmariškas sapnas, primirštas, o dabar aš esu tik aštuoniolikmetė. Gimiau ir augau prie Nemuno ir Verknės, kaimo gilumoje karo metu, patyriau pokario vargus, nepriteklius ir išbandymus. Neturėjau vaikystės – būdama keturmete aš jau tapau aukle, piemene ir namų darbininke. Baigusi Maskvos Lomonosovo vardo tiksliosios cheminės technologijos institutą nuodijau save daugelį metų dirbdama inžiniere-chemike su sveikatą žalojančiomis medžiagomis, o vėliau – vaistais. Ir tik prieš 18 metų, natūraliomis priemonėmis atstačiusi savo sveikatą, pajutau gyvenimo džiaugsmą ir nusprendžiau savo patirtimi pasidalinti su kitais. Tokiu būdu aš tapau želmenų sulčių pradininke Lietuvoje.

Sakoma, kad kiekvienas žmogus turi surasti savo laimės formulę, kad jos neįmanoma pritaikyti kitiems. Tačiau laimė neatsiejama nuo geros savijautos, o būdų ją pagerinti – daugybė. Pastaraisiais mes mėgstame dalintis, nes jie neretai padeda. Tad koks yra Jūsų laimės ir sveikatos receptas?
Laimė, pagal mane, tai yra svajonių išsipildymo siekimas, tai kaip kopimas į statų kalną. Įveikei vieną etapą – atrodo, tapai tuo metu laimingu, bet prieš akis – vėl naujas vingiuotas kelias aukštyn, ir vėl norisi kopti, vėl svajoji ir vėl sieki laimės... O kai šlubuoja sveikata, tai labai apsunkina tą kopimą į kalną. Želmenų sultys man suteikė naują gyvenimą, suteikė jėgų, energijos, ir aš esu laiminga, kad galiu šia informacija dalintis su visais besidominčiais. Būti tarp bendraminčių – tai irgi vienas iš laimės receptų.

Idėją spausti želmenų sultis parsivežėte iš Amerikos. Lietuviai paprastai į naujus dalykus žiūri labai skeptiškai, su įtarumu. Ar teko su tuo susidurti? Kaip pasikeitė situacija per tuos metus?
Žmonės, kurie buvo matę mane anksčiau vos bepaeinančią, be jėgų, buvo sužavėti mano prisikėlimu naujam gyvenimui ir patys norėjo išbandyti želmenų sultis. Ypač jas pamėgo daug ir įtemptai dirbantys jauni žmonės, kuriems želmenų sultys – tai kita gyvenimo kokybė. Be to, jie lankosi kitose šalyse, moka užsienio kalbas, todėl gali atsirinkti, kur tiesa, o kur melas. Lietuvoje nuolat skleidžiama dezinformacija apie želmenų sultis, be jokių tyrimų ir mokslinio pagrindimo. Tai yra tik vienintelio žmogaus nuomonė, manau, kad konkurenciniais tikslais, intensyviai brukama per žiniasklaidos priemones. Atsiranda kartais, ypač tarp vyresnio amžiaus žmonių, tų, kurie patiki šia dezinformacija, bet tai – jų problema, jiems patiems nuo to tik blogiau. Ateis laikas, patys pamatys, kad klydo. Lietuvoje vykę renginiai, skirti želmenų sulčių pradininkės pasaulyje Annos Wigmore atminties pagerbimui 2012 metų rudenį, jau daug kam atvėrė akis. Laikui bėgant situacija tikrai gerėja, norisi atsakyti žinomo posakio žodžiais: „šuo loja, o karavanas juda į priekį“.

Koks Jūsų asmeninis santykis su tradicine Vakarų medicina? Ar užtenka tik natūralių gydymo priemonių, ar vis dėlto tenka kartais užsukti ir į vaistinę?
Aš lankausi kartą per metus poliklinikoje tik dėl profilaktinių tyrimų, o į vaistinę buvau užsukusi tik norėdama nusipirkti gysidabrio termometrą, bet ir to negavau, tai teko turguje pirkti. Jau apie 20 metų aš vartoju tik natūralias gydymo priemones, nes įgijau alergiją bet kokiems vaistams, papildams, chemikalams, konservantams ir pan. Ir nesiskundžiu dėl vaistų brangumo, gyvenu daug geriau, nei prieš 30 metų, kai rijau vaistus saujomis.

Želmenys – tema, kuria iš tiesų turite ką pasakyti. Esate sukaupusi solidžią patirtį, o dabar rašote knygą. Labai smalsu – kaip sekasi? Tai pirmoji Jūsų knyga? Ko gali tikėtis būsimieji jos skaitytojai?
Tai tiesa, dabar rašau knygą apie daigintas sėklas, daigus ir želmenis. Noriu supažindinti su šioje srityje atliktų mokslinių tyrimų tokiose šalyse kaip Japonija, Rusija, JAV rezultatais. Juk Lietuvoje nebuvo atlikta jokio mokslinio tyrimo su želmenimis, šios informacijos labai trūksta, o aš esu sukaupusi per daugelį metų tiek teorinę, tiek praktinę patirtį šioje srityje. Rašyti jau įpusėjau. Tai pirmoji mano pačios rašoma knyga, o prieš 17 metų buvau išvertusi Annos Wigmore „Želmenų sulčių knygą“, kurios jau seniai nebėra knygynuose. Manau, kad skaitytojai galės sužinoti iš pirmų lūpų visą tiesą apie želmenų sultis, daigus bei daigintas sėklas. Tikriausiai šioje srityje mano misija bus užbaigta.

Jei Jūsų kas paklaustų, ar pirmenybę teikiate kviečių daigams, ar želmenims, tikriausiai pasirinktumėte pastaruosius. Kodėl?
Į šį klausimą kaip tik ir bus atsakymas mano būsimoje knygoje. Aš pati vartoju daigintus kviečius, lęšius, avinžirnius, žirnius, daigintas lukštentas saulėgrąžas – visa tai pagal savo sudėtį yra geriau už bet kokias kruopas ar sausas ankštines kultūras. Aš labai mėgstu ir vartoju saulėgrąžų, dobilų bei mėlynosios liucernos daigus, kurie yra daug vertingesni už bet kokias salotas ar šaknines daržoves bei vaisius. Paaiškinsiu, kad daigintos sėklos – tai sėklos su pradėjusiu kaltis daigeliu, o auginant daigus, sėklos nebelieka, ir lukštas pašalinamas, tai yra mažas žolinis stiebelis. O želmenys – tai jau 10–20 cm aukščio žolė. Norint atstatyti sveikatą, žinoma, tikslingiausia vartoti želmenų sultis. Paaiškindama priežastį knygoje aš pateiksiu mokslinių tyrimų lentelę, kurioje bus matyti pagrindinių mikroelementų bei vitaminų kiekio palyginimas kviečių želmenyse su jų kiekiu daigintuose kviečių grūduose, brokoliuose, špinatuose, kiaušiniuose ir vištienoje. Rezultatai labai akivaizdūs – pagal visus rodiklius niekas neprilygsta želmenims. Tai ir yra geriausias želmenų naudingumo įrodymas.

Ką patartumėte ir ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?
Būti sveikiems, turėti svajonių ir džiaugsmo gyvenime.

Dėkojame už pokalbį.