Kalbos sutrikimų priežasčių yra begalė, jos įvairios, tad ir pagalba tokių sutrikimų turinčiam vaikui turi būti kompleksinė. Štai mikčiojantiems vaikams tėvai neretai pagalbos ieško įvairiose įstaigose. Siekdami išgirsti kelias nuomones ir išbandyti visus įmanomus gydymo būdus, jie konsultuojasi su įvairiais specialistais. Apmaudu, tačiau kvalifikuotos pagalbos ir tinkamo gydymo paieškos negarantuoja gerų rezultatų.

Lietuvoje interprofesinės pagalbos teikimas mikčiojančiam vaikui, kuomet taikoma kompleksinė įvairių specialistų pagalba, vis dar laikomas iššūkiu. Šiaulių universitete rengtos bei apgintos daktaro disertacijos „Interprofesinė pagalba ankstyvojo amžiaus mikčiojančiam vaikui ir jo šeimai, taikant multidimensinę intervenciją“ autorės, logopedės Ritos Kantanavičiūtės teigimu, šalyje vyrauja įsisenėjusi „darbo atskirai“ kultūra. Sunkumai dažnai kyla dėl žinių, informacijos, priemonių, profesinio tobulėjimo ir bendradarbiavimo su vaikų tėvais stokos.

„Nepaisant to, jog specialistai žino, kad mikčiojimas yra kompleksinis sklandaus kalbėjimo sutrikimas ir kad pagalba turi būti kompleksinė, tačiau jų taikomi metodai ir įveikimo būdai dažniausiai yra paremti kvėpavimo ar relaksacijos metodų taikymu“ – tai, R. Kantanavičiūtės teigimu, neužtikrina mikčiojančių vaikų sklandaus kalbėjimo gebėjimų pokyčių. Dar daugiau diskusijų kelia mikčiojimo vertinimo, tinkamų metodų, darbo krypčių ir strategijų parinkimo klausimai. „Praktikoje pasitaiko atvejų, kai mikčiojimui įveikti taikomi metodai, nesusiję su šio sutrikimo struktūra, pasirenkamos nespecifinės pagalbos kryptys, skirtos kitiems kalbos ir kalbėjimo sutrikimams įveikti, naudojami moksliniais tyrimais nepagrįsti pagalbos būdai.“

Daugiau apie tai, su kokiais iššūkiais susiduria tėvai, ieškantys kvalifikuotos pagalbos savo vaikams, ir koks metodas yra tinkamiausias darbui su mikčiojančiais vaikais ir jų tėvais, pasakojo Šiaulių universiteto mokslininkė R. Kantanavičiūtė.

Kaip Jūs manote, kodėl komandinis įvairių sričių specialistų pagalbos teikimas, t. y. interprofesinė pagalba, mikčiojančiam vaikui ir jo šeimai praktikoje vis dar laikomas iššūkiu?

Lietuvoje, remiantis pastarųjų metų dokumentais, vis daugiau dėmesio skiriama tarpsektoriniam bei tarpinstituciniam bendradarbiavimui. Tačiau, nepaisant socialinio edukacinio pagalbos kryptingumo, kuris reglamentuojamas teisiniuose dokumentuose ir akcentuojamas moksliniuose tyrimuose, ankstyvoji pagalba grindžiama klinikiniu požiūriu. Šiame kontekste interprofesinės pagalbos teikimas mikčiojančiam vaikui ir jo šeimai praktikoje vis dar laikomas iššūkiu. Teikiamos paslaugos neturėtų būti susijusios tik su vaiko raidos skatinimu, bet turėtų būti orientuotos ir į šeimos galių plėtojimą, visiems specialistams laikantis bendro pagalbos vaikui ir jo šeimai plano. Specialistų darbas turėtų vykti ne tik dėl šeimos, bet ir kartu su ja, išnaudojant šeimos resursus, stiprybes, pasirinkimus, siekiant šeimos gyvenimo kokybės.

Teikiant pagalbą mikčiojančiam vaikui ir jo šeimai, išryškėja bendradarbiavimo patirties ir sistemingumo bei veiklos ir tikslų derinimo stoka. Praktikoje nesilaikoma ekologinio sisteminio požiūrio į vaiką ir jo funkcionavimą, menkai atsižvelgiama į individualius mikčiojančių vaikų ir jų šeimų poreikius. Vyrauja įsisenėjusi „darbo atskirai“ kultūra, kai pagalba grindžiama specialistų profesinių ribų saugojimu. Laikantis viendimensės mikčiojimo įveikimo nuostatos ir profesinių ribų saugojimo tradicijos, formuojasi iškreiptas pagalbos mikčiojančiam vaikui ir jo šeimai teikimo požiūris, kad mikčiojimo įveikti / sušvelninti neįmanoma. Sunkumų kyla dėl žinių, informacijos, priemonių, profesinio tobulėjimo ir bendradarbiavimo su vaikų tėvais stokos. Pagrindiniai iššūkiai taip pat siejami su interesų specialistų komandoje derinimo sunkumais, nedidele darbo su mikčiojančiais vaikais ir jų tėvais patirtimi.

Šio sutrikimo priežasčių gali būti labai daug ir jos įvairios. Papasakokite, kas yra multidimensinė intervencija ir kaip ji taikoma?

Siekiant atskleisti ir paaiškinti multidimensinės intervencijos sąvoką, tikslinga pirmiausia pasakyti, kad pastaruosius kelis dešimtmečius mokslininkų įrodyta ir pagrįsta būtinybė sukurti integruotą multidimensinį mikčiojimo vertinimo ir įveikimo modelį, atsisakant viendimensių mikčiojimo įveikimo metodų. Atsižvelgiant į tai, kad ankstyvasis mikčiojančių vaikų ugdymas yra multidimensinis reiškinys, kad mikčiojimo struktūra yra multidimensinė, šio sutrikimo įveikimas reikalauja kompleksinės interprofesinės specialistų teikiamos pagalbos, kuri svarbi ne tik mikčiojančiam vaikui, bet ir jo šeimai. Healey sudaryto multidimensinio mikčiojimo struktūros modelio KELMS (angl. Cognitive, Affective, Linguistic, Motor, Social / CALMS) taikymas mikčiojimui įveikti suteikė galimybes sudaryti struktūruotą, individualų, vaiko situacijos vertinimu grįstą pagalbos modelį, leidžiantį stebėti vaiko sklandaus kalbėjimo gebėjimų pokyčius.

Keletą metų trukusio disertacinio tyrimo metu, dirbdama interprofesinėje komandoje, pastebėjau, kad multidimensinė intervencija negali būti planuojama ir įgyvendinama veikiant individualiai. Praktikoje, dirbdama su įvairaus amžiaus mikčiojančiais asmenimis, neretai pastebiu, kad ne tik vyresnio, bet ir ankstyvojo amžiaus vaikai vengia kalbėti, bando slėpti nesklandų kalbėjimą, o kartais visai atsisako bendrauti. Būdama logopedė ir tyrėja vienu metu, supratau, kad veiksmingą intervenciją užtikrina ne individualus logopedo darbas su vaiku, bet vaiko bendravimo aplinkos supratimas ir keitimas, aktyvus vaiko, jo šeimos ir kitų asmenų dalyvavimas visuose pagalbos planavimo, įgyvendinimo, vertinimo ir vėlesnių veiksmų etapuose, specialistų pagalbos teikimas, tarpusavyje derinant tikslus, siekiant pagalbos veiksmingumo.

Papasakokite daugiau apie KELMS mikčiojimo vertinimo ir įveikimo instrumentą. Kodėl, teikiant pagalbą mikčiojantiems vaikams ir jų šeimoms, svarbu jį taikyti?

Healey sudarytas multidimensinis mikčiojimo struktūros modelis apima 5 mikčiojimo struktūros elementus: kognityvinį, emocinį, lingvistinį, motorinį ir socialinį. Visi penki komponentai gali sąveikauti nepriklausomai vienas nuo kito arba bendrai ir sudaryti įvairias, skirtingas sąveikas, sąlygojančias mikčiojimo laipsnį, pobūdį ir sunkumą. Multidimensinis mikčiojimo vertinimo ir įveikimo modelis Lietuvoje yra visiškai naujas reiškinys, o šio modelio taikymas praktikoje reikalauja specifinių žinių ir gebėjimų. Mikčiojimo vertinimas specialistams, dirbantiems praktikoje, vis dar lieka iššūkiu.

Remiantis multidimensiniu mikčiojimo modeliu, galima tiksliai apibūdinti mikčiojimą sudarančius elementus ir juos kokybiškai įvertinti. KELMS sudaro galimybę atskleisti kiekvieno individualaus atvejo mikčiojimo struktūros elementus, o interprofesinėje specialistų komandoje dirbantiems specialistams leidžia numatyti pagalbos teikimo mikčiojančiam vaikui ir jo šeimai kryptis. Multidimensinio mikčiojimo struktūros modelio taikymas taip pat sudaro galimybę parengti mikčiojimo įveikimo interprofesinėje komandoje planą.

Jeigu vaikas negauna interprofesinės pagalbos laiku, kokių negrįžtamų padarinių tai gali turėti?

Lietuvoje interprofesinė praktika, pagalbos teikimas mikčiojantiems vaikams ir jų šeimoms tokiose komandose dar neturi senų tradicijų, todėl gauti disertacinio tyrimo rezultatai rodo pradinį šių tradicijų kūrimosi etapą. Visi mikčiojimo atvejai yra unikalūs, skirtingi ir individualūs. Jeigu mikčiojančiam vaikui ir jo šeimai pagalba nėra teikiama interprofesinėje komandoje, tuomet pagalbos ieškojimo / teikimo procesas gali užtrukti labai ilgai. Tėvų patirtys rodo, kad jie kreipiasi į daugybę įstaigų ir specialistų, ieškodami pagalbos savo vaikui. Kvalifikuotos pagalbos paieškos vidutiniškai užtrunka 13 mėnesių.

Viena vertus, atrodo, kad tėvai blaškosi, ieškodami pagalbos įvairiose įstaigose, konsultuodamiesi su įvairiais specialistais po kelis kartus, norėdami išgirsti kelias nuomones. Kita vertus, tėvai siekia išbandyti visus įmanomus pagalbos gavimo variantus, apie kuriuos yra tekę jiems girdėti: ėjimas ir blaškymasis nuo sveikatos priežiūros link švietimo įstaigose dirbančių specialistų; nuo cheminių vaistų vartojimo link gydymo homeopatija; nuo kvalifikuotų specialistų konsultacijų link pagalbos ieškojimo pas žolininkus. Nesaugumo jausmas, žinių apie mikčiojimo įveikimo metodus trūkumas ir noras „padaryti viską, kas įmanoma“ verčia tėvus išbandyti net ir pačius keisčiausius, moksliniais įrodymais nepagrįstus pagalbos ieškojimo kelius.

Kokia pagalba mikčiojančiam vaikui taikoma šiuo metu ir kaip ji keičiasi?

Tyrimas atskleidė, kad nepaisant to, jog specialistai žino, kad mikčiojimas yra kompleksinis sklandaus kalbėjimo sutrikimas ir pagalba turi būti kompleksinė, tačiau jų taikomi metodai ir įveikimo būdai dažniausiai yra izoliuoti. Izoliuotų multidimensinio modelio komponentų taikymas atskirų specialistų (neurologų, logopedų, psichologų ir kt.) praktikoje neužtikrina mikčiojančių vaikų sklandaus kalbėjimo gebėjimų pokyčių. Dar daugiau diskusijų kelia mikčiojimo vertinimo, tinkamų metodų, darbo krypčių ir strategijų parinkimo klausimai. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai mikčiojimui įveikti taikomi metodai, nesusiję su šio sutrikimo struktūra, pasirenkamos nespecifinės pagalbos kryptys, skirtos kitiems kalbos ir kalbėjimo sutrikimams įveikti, naudojami moksliniais tyrimais nepagrįsti pagalbos būdai.

Nepriklausomai nuo įstaigos, kurioje dirba pagalbą teikiantys specialistai, tipo, tyrime dalyvavusių specialistų patirčių analizė atskleidė, kad praktikoje taikomos tiesioginės ir netiesioginės mikčiojimo įveikimo strategijos, orientuotos į viendimensius mikčiojimo įveikimo metodus. Dirbdama praktikoje, visada vadovavausi taisykle – sudaryti vaikui galimybę pajusti sklandaus kalbėjimo sėkmę. Sėkmę vaikas turėtų jausti taip dažnai ir akivaizdžiai, kad pradėtų galvoti apie alternatyvią perspektyvą ir gebėjimų perkėlimą į kitą aplinką, kitas situacijas.

O kaip dirbama ir bendradarbiaujama su vaikų tėvais?

Mikčiojimo atsiradimas reikalauja tam tikrų pokyčių šeimos sistemos organizacijoje: naujos rutinos sukūrimo / atsiradimo; šeimos narių vaidmenų perskirstymo; naujų taisyklių šeimoje sukūrimo ir taikymo. Pastebimos ribotos tėvų įsitraukimo į pagalbos procesą galimybės. Tyrime dalyvavusių tėvų pagalbos ieškojimo ir gavimo patirčių analizė atskleidė akivaizdžią sisteminės koordinuotos pagalbos mikčiojančiam vaikui ir jo šeimai stoką. Tėvų patirčių pagrindu parengtų pagalbos ieškojimo žemėlapių analizė parodė, kad nepaisant to, jog tėvai pagalbos ieškojo įvairiose įstaigose, konsultuodamiesi su įvairių profesijų specialistais vidutiniškai vienerius metus ir ilgiau, kvalifikuotos ir veiksmingos pagalbos jie negavo.

Atlikusi tyrimą, supratau, kad galimybė mėgautis sklandžiu kalbėjimu suteikia vaikui motyvacijos, padeda įveikti baimės ir kitus jausmus. Suderinus bendrus tėvų ir mano, kaip logopedės tyrėjos, interesus, išsiaiškinus tėvų lūkesčius ir nerimą, tyrimo metu pavyko sukurti abipusiu pasitikėjimu grįstus santykius, kada tėvai lyg ir išsivaduoja iš baimės, jog jie neteisingai dirba su savo vaiku, kai nustoja kaltinti save dėl mikčiojimo atsiradimo, kai visi supranta, kad tik veikiant drauge galima pasiekti laukiamų rezultatų. Tuomet tarsi atsiranda erdvė mikčiojimo įveikimo „recepto“ kūrimui.

Papasakokite, ką svarbaus atskleidė Jūsų atliktas tyrimas?

Disertacinio tyrimo naujumą atspindi inovacijos diegimas. Tai – pirmasis mokslinis tyrimas, išsamiai paaiškinantis multidimensinę mikčiojimo struktūrą; atskleidžiantis interprofesinės koordinuotos pagalbos, grindžiamos interprofesiniu bendradarbiavimu, realizavimo galimybes; identifikuojantis interprofesinės pagalbos poreikį, resursus ir realizavimą bei atskleidžiantis multidimensiniu mikčiojimo modeliu grindžiamo tyrimo galimybes.

Disertaciniame tyrime pavyko atskleisti teigiamų sklandaus kalbėjimo gebėjimų pokyčių raišką, remiantis Healey sudaryto KELMS mikčiojimo vertinimo ir įveikimo instrumento elementais. KELMS mikčiojimo vertinimo instrumento elementų taikymas buvo veiksmingas visiems tyrime dalyvavusiems vaikams. Kiekvienas mikčiojantis vaikas padarė individualią pažangą: teigiama linkme formavosi vaikų elgesys, socialiniai, emociniai ir lingvistiniai gebėjimai.

Multidimensinio mikčiojimo modelio (KELMS) taikymas, apjungiant pagalbos mikčiojantiems vaikams interprofesinėje specialistų komandoje teikimą ir multidimensinės intervencijos taikymą, praturtino Lietuvoje iki šiol taikytą logopedinę praktiką ir mokslinį lauką.