Eugenijos Šimkūnaitės atminimas gyvas iki šiol, nors šios nepaprastai tvirto ir savito charakterio, kandžios, tačiau itin geros širdies, labai dosnios habilituotos biologijos mokslų daktarės, Žiniuone žmonių vadintos mokslininkės tarp mūsų nebėra jau 19 metų.
Iš gimtųjų Tauragnų – į mokslo aukštumas
Visą savo gyvenimą E. Šimkūnaitė, jai kovo 11 d. būtų suėję 95-eri, tyrinėjo vaistinius augalus. Jie būsimąją mokslininkę lydėjo nuo pat vaikystės. Pažinti augalus ir atskleisti jų paslaptis Tauragnų apylinkėse augusi mergaitė mokėsi iš kaimo senolių. Tai E. Šimkūnaitę pastūmėjo tapti farmacininke ir savo gyvenimą paskirti pačių įvairiausių gydomųjų žolynų tyrimams.
Keliaudama po Lietuvą E. Šimkūnaitė ne tik ieškojo vaistinių augalų radimviečių, bet ir rinko tautosaką bei žodžius lietuvių kalbos žodynui. Nepaprastai turtingas ir išmoningas buvo ir pačios mokslininkės žodynas. Kai kurie jos į pasaulį paleisti posakiai iki šiol sklando ir prisimenami su šypsena. „Nu, varlos...“, – į jos paskaitas būriais plūdusius studentus pasveikindavo mokslininkė. O patarimo prašyti atėjusius žmones įspėdavo: „Tik vieno neprašykit: iš durno razumną padaryti. Ir kad kaimyno žmona jus mylėtų. Šito tikrai nesiimu ir nesiimsiu...“.
Nors E. Šimkūnaitė mėgdavo iš savęs pasijuokti ir kartais pavadindavo save ragana (paburdavo iš augalų ar delno), tačiau iš tikrųjų ji buvo visiškai atsidavusi mokslui ir į vaistines augalų savybes žiūrėjo labai atsakingai. Ji pykdavo, kai kas nors su augalais elgdavosi nemokšiškai, užsiimdavo savigyda ir visuomet sakydavo, kad „nėr žolynų negydančių, tik atitikt reikia“.
Pasaulio sveikatos organizacijos specialistai prognozuoja, kad 2030 m. dažniausiai pasitaikanti liga pasaulyje bus depresija: šis sutrikimas pralenks net širdies ir kraujagyslių sistemos ligas.
Kitas faktas
Komentarai