Žmogaus kūnas primena ypatingą mechanizmą: vienos jo detalės būklė išduoda ir kitų gedimus.  Todėl tam, kad nustatytumėte, kokie negeri procesai vyksta jūsų kūne, kartais pakanka tiesiog atsistoti prieš veidrodį ir atidžiai apžiūrėti savo liežuvį.
 
Organizmo indikatorius
 
Žmogaus liežuvis – ne tik skonio ir kalbos padargas, bet ir patikimas vidaus organų būklės atspindys. Tiek europietiškoje, tiek Rytų medicinoje visada buvo teikiama labai daug dėmesio ligų diagnostikai pagal liežuvio išvaizdą. Paskui kurį laiką medicina dantenų bei burnos gleivinės uždegimus traktavo kaip visiškai atskirą negalavimą, niekaip nesusijusį su bendra organizmo būkle. Tačiau šiuolaikinis mokslas ir vėl „atrado“, kad tiek liežuvio, tiek burnos gleivinės vaizdas gali padėti atskleisti pačias įvairiausias ligas. Nes, pasirodo, tik 10 proc. gleivinės ligų sukelia vietiniai veiksniai, didžiąją dalį kurių sudaro traumos. Likę 90 proc. atvejų, kai nustatoma burnos gleivinės liga, būna susiję su nervų sistemos arba vidaus organų ligomis. Pavyzdžiui, sutrikus skrandžio veiklai arba sudirgus storajai žarnai, burnoje atsiranda opelių; susirgus cholecistitu (taip moksliškai vadinamas tulžies pūslės uždegimas) skruostų srityje pasireiškia gleivinės erozija, dažniausiai užimanti didžiulius plotus.
 
Nė kiek ne mažiau svarbus yra liežuvio dydis, forma, spalva ir bendra išvaizda. Nes, kaip nuo seno tiki diagnostika pagal liežuvį besidomintys medicinos šviesuliai, rimti organizmo sutrikimai gali net iškreipti liežuvį: kai pasiligoja vienoje kūno pusėje esantis organas, toje pačioje pusėje esanti liežuvio dalis gali pakeisti savo apimtis, pakrypsta net liežuvio galiukas. Ne veltui šiuolaikiniai neurologai atsižvelgia į šį simptomą diagnozuodami centrinę parezę – poliežuvinio nervo funkcijos sutrikimą.
 
Tuščiu skrandžiu – geriau
 
Prieš pernelyg susižavint diagnostika pagal liežuvį, derėtų atminti, kad aštrus maistas bei prieskoniai, pavyzdžiui, marinatai, Kajeno paprikos, karis, laikinai suteikia liežuviui nenatūralaus rausvumo. O štai nuo rūkymo atsiranda geltonų apnašų, nuo antibiotikų – priešingai: apnašų sumažėja arba jos visiškai išnyksta. Štai dėl ko pageidautina iki diagnostikos nevalgyti jokių produktų, kurių sudėtyje yra dažiklių. Bet dar geriau apžiūrą atlikti anksti iš ryto tuščiu skrandžiu.
 
Diagnostikos pagal liežuvį būdas gana paprastas. Liežuvio paviršiuje yra taškai, atitinkantys konkrečius vidaus organus ir, kaip teigia alternatyviosios medicinos specialistai, susiję su jais energetiniais kanalais. Tad jeigu kurioje nors liežuvio dalyje pastebėjote, pavyzdžiui, pablyškusią dėmelę arba pajutote, jog yra padidėjęs jautrumas, vadinasi, kažkas yra nutikę organui, susijusiam su šia liežuvio vieta.
 
Maždaug už 3 cm nuo liežuvio galiuko yra vadinamasis širdies taškas, kairiojoje liežuvio pusėje – kairysis plautis, dešiniojoje – dešinysis. Liežuvio šaknis – tai žarnynas. Taškas kairiojoje šaknies pusėje siejamas su kairiuoju inkstu, dešiniojoje pusėje – su dešiniuoju inkstu.
 
Iškiškite liežuvį kiek galėdami smarkiau (bet nepersistenkite, nes įtampa gali pakeisti liežuvio formą ir suteikti intensyvesnį atspalvį) ir apžiūrėkite jį veidrodyje. Atkreipkite dėmesį į viską, ką matysite, – ne tik spalvą, paviršiaus tekstūrą, bet ir dydį, formą, pakraščius.
 
Sveikatos indikatorius – spalva
 
Normali liežuvio spalva yra rožinė. Bet kokie nukrypimai nuo jos gali reikšti kokią nors ligą ar patologiją.
 
Tiesa, pasitaiko, kad pradinėse kai kurių ligų stadijose arba lėtiniam negalavimui tapus lengvesnės formos liežuvio spalva išlieka normali. Vis dėlto būkite budrūs:
 

• Raudonas liežuvis. Galima įtarti išeminę širdies ligą, smarkų karščiavimą. Tikėtina sunki pneumonija arba infekcinė liga.
• Tamsiai raudonas liežuvis. Įspėja apie gyvybei pavojingas pneumonijos, infekcinių ligų formas, sunkius inkstų funkcijos sutrikimus.
• Itin blyškus liežuvis. Sunkaus organizmo išsekimo, anemijos arba kraujo stygiaus organizme požymis.
• Pageltęs liežuvis. Tulžies perteklius tulžies pūslėje arba sutrikusi kepenų veikla.
• Pamėlęs liežuvis. Širdies kraujagyslių sistemos sutrikimai, aritmija.
• Tamsiai violetinis liežuvio atspalvis. Stenokardija, užsistovėjęs kraujas ir sutrikęs jo krešėjimas; išeminė širdies liga; lėtinis širdies nepakankamumas; kraujotakos smegenyse sutrikimas.
• Blizgus it lakuotas liežuvis be apnašų (liežuvio paviršius ryškiai raudonas, žvilgantis ir visiškai lygus dėl skonio spenelių atrofijos). Pasitaiko sergant skrandžio vėžiu, lėtiniu kolitu, sutrikus žarnyno funkcijai, taip pat esant pneumonijai, traukuliams.
• Jeigu dešiniojoje liežuvio pusėje pastebėsite ryškiai raudonus spenelius, greičiausiai sutrikusi kairiosios kepenų dalies funkcija; jeigu tokį pat simptomą išvysite kairiojoje liežuvio dalyje – sustreikavo dešinioji kepenų dalis.
• Raudoni jutiminiai speneliai priekinėje liežuvio dalyje – signalas, kad sutriko mažojo dubens organų funkcijos.

 
Ką išduoda apnašos
 
Apnašos ant liežuvio pirmiausia būna susijusios su skrandžiu ir virškinimo sistema bei išoriniais patogeniniais veiksniais (tai yra peršalimais, viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis, gripu ir panašiai). Tačiau diagnostikai labai svarbu, kaip tos apnašos būna pasklidusios po liežuvio paviršių – ar jų yra tik priekinėje dalyje, viduryje, gale, ar iš šonų; tik vienoje liežuvio pusėje ar abiejose; ant liežuvio galiuko ar prie pat šaknies.
 
Normalus sveiko žmogaus liežuvis būna padengtas plonyčiu baltų apnašų sluoksniu, o visas likęs paviršius yra rožinis ir drėgnas.
 
Tirštesnės nei įprasta apnašos byloja apie skrandyje, plonojoje arba storojoje žarnoje susikaupusius toksinus. Pavyzdžiui, jeigu apnešta tik galinė liežuvio dalis, toksinai greičiausiai bus okupavę storąją žarną. Apnašos liežuvio viduryje reiškia, jog toksinų prisikaupė skrandyje ir plonojoje žarnoje.
 
Storas baltų apnašų sluoksnis ant liežuvio pirmiausia įspėja, kad kažkas negerai su žarnynu. Galbūt sutrikęs virškinimas, kamuoja vidurių užkietėjimas ar apsinuodijote.
 
Geltonos apnašos dažniausiai yra signalas, jog sutriko tulžies pūslės darbas.
 
Įvairiausių atspalvių gausios apnašos ant liežuvio atsiranda sergant infekcinėmis ligomis, taip pat esant virškinimo trakto organų negalavimams.
 
Juodos apnašos – tai jau sunkių lėtinių tulžies pūslės, kasos sutrikimų ženklas. Bet priežastis gali būti ir organizmo dehidratacija, acidozė (sutrikusi rūgščių ir šarmų pusiausvyra).
 
Sausos apnašos ant liežuvio paprastai byloja apie aukštą temperatūrą ir skysčių trūkumą organizme.
 
Liežuvio geografija
 
Be apnašų, liežuvio paviršiuje galima aptikti ir kitokių požymių, pagal kuriuos galima nuspėti visus blogus procesus, vykstančius vidaus organuose. Yra net toks terminas – geografinis liežuvis, kai jo paviršiuje išryškėja skirtingų spalvų ir dydžių dėmės. Tai būdingas psichikos, lėtinių skrandžio ir žarnyno ligų, virškinimo sutrikimų, cholecistito ir gastrito simptomas.
 
Jeigu liežuvis prie pat šaknies „plikas“, to priežastimi gali būti opinis kolitas, nefritas, vėžys.
 
Liežuvis, ant kurio apnašų nėra tik centre, būdingas žmonėms, sergantiems gastritu, veido neuralgija, patyrusiesiems šoką.
 
Suskeldėję liežuvio pakraščiai yra kepenų ir tulžies pūslės ligų vienas iš simptomų.
 
Pūslelės ant liežuvio galiuko irgi nėra geras ženklas. Kadangi ši liežuvio sritis susijusi su širdimi, plaučiais ir perikardu, ten ir reikėtų ieškoti ligos. Gal tai sinusitas, bronchitas, faringitas, bet gali būti ir plaučių uždegimas, širdies nepakankamumas ar išeminė širdies liga.
 
O dar yra toks simptomas kaip paliežuvinės venos varikozinis išsiplėtimas. Jis paprastai reiškia padidėjusį kraujospūdį centrinėse venose arba paveldėtą polinkį į venų varikozę, taip pat hemorojų. Paliežuvinės venos išsiplėtimas dažnai diagnozuojamas kartu su širdies nepakankamu, susijusiu su prieširdžių virpėjimu, pažeistais kanalais ir panašiai.
 
Virpantis liežuvis – tai jau epilepsija, chorėja, tremoras, traukuliai.
 
Dantų žymės liežuvio pakraščiuose atskleidžia užslėptas neurozes (kuo sunkesnė neurozė, tuo gilesnės būna įrantos). Kita vertus, tai gali reikšti ir kad jūsų žarnynas nepakankamai pasisavina maistą.
 
Žiūrite į liežuvį – matote stuburą
 
Atkreipkite dėmesį į liniją, einančią per patį liežuvio vidurį. Jeigu ji iškreipta, gali būti, jog iškrypęs ar deformuotas ir jūsų stuburas.
 
Iškreiptas ar pakrypęs į šoną liežuvis būna, kai pasiligoja vienos kūno pusės organai, taip pat sutrikus galvos smegenų funkcijai (pavyzdžiui, po insulto). Tai gali būti ir išsėtinės sklerozės, miastenijos simptomas.
 
Gilių skersinių rievių išvagotas liežuvis – sutrikimai smegenyse. Nors kartais tokie pakitimai atsiranda ir ant visiškai sveikų žmonių liežuvio. Tuomet jie įspėja apie gresiančius galvos smegenų kraujotakos sutrikimus.