44 m. Justas Ašmantas teigia neturįs konkretaus darbo, aiškaus gyvenimo plano, net menkiausio supratimo, ką išvys už sekančio posūkio. Jis tiesiog eina gyvenimo keliu ir juokauja, kad gyvena iš Dievo malonės. „Stebiu save, stebiu aplinką, žmones. Per maldą, meditaciją, dvasines praktikas stengiuosi giliau panirti į save, suvokti savo egzistencijos prasmę, savo vietą po saule. Be tos malonės dar kartais padirbu Norvegijoje karkasinių namų statytoju. Laisvai galiu disponuoti savo laiku ir esama vieta ant Žemės paviršiaus. Keliauju pakankamai daug. Darbas Norvegijoje, šeima Airijoje, draugai, giminės ir artimieji Lietuvoje, o širdis Indijoje“, pasakoja savo gyvenimo istorija sutikęs pasidalinti vyras.
 
Eilinio, iš masės neišsiskiriančio, Lietuvos piliečio gyvenimo modelis
 
Iki 2000-ųjų metų buvau „eilinis“ Lietuvos pilietis, iš minios išsiskiriantis gal tik ilgais plaukais ir stilinga barzdele. Buvau prisiekęs mėsėdis ir alkoholikas... Galiu drąsiai taip teigti, nes kone kiekvienas savaitgalis būdavo švenčiamas tuometinių draugų kompanijoje: pirtys, barai, „tūsai“ ir t.t., o keli alaus buteliai su vytinta žuvimi buvo „duona kasdieninė“, šventas kasdieninis ritualas. Mėsos valgiau daug ir visokiais pavidalais, draugai stebėdavo, kad neįsisukčiau į žalių, tik užmarinuotų, šašlikų puodą.
 
Teko išbandyti ir lengvus narkotikus, pasimėgauti kitokiais užsienio turistus viliojančiais malonumais. Per visą šį audringą laikotarpį patyriau įvairių traumų. Kartą girtutėlis buvau kone mirtinai suspardytas, vėliau neblaivioje Ispanijoje sekė stuburo trauma.
 
Ankstesnis gyvenimas primena kažkur skaitytą istoriją