Išgirdus diagnozę „alergija šalčiui“ pirmą kartą, apima nuostaba. Kaip šis reiškinys gali egzistuoti mūsų ir taip nešiltuose kraštuose? Juk organizmas turėtų būti prisitaikęs prie sudėtingo klimato? O jeigu ji vis dėlto yra, kodėl mūsų pirmtakai ja nesirgo?

Faktas kaip blynas

Išvardinti klausimai greičiausiai tėra retoriniai. Kad ir koks nelogiškas mums atrodytų šis reiškinys, jis egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų požiūrio į jį. Dažniausiai dėl jo nukenčia vaikai, nors oficiali medicina ilgą laiką to nepripažino.

Terminas „alergija šalčiui“ atsirado palyginti neseniai, ir tai tik kaip išimtis – juk bet kokia diagnozė nustatoma tik remiantis tyrimų ir analizių duomenimis, o šios ligos kitaip nei „iš akies“ nenustatysi. Esmė ta, kad šiuo atveju neįmanoma išskirti konkretaus alergeno, kaip kad būna kitais alergijos atvejais (dulkės, tabakas, kailis).

Būtų logiška teigti, kad nėra alergeno – nėra ir alergijos, tačiau kadangi dėl šio reiškinio kenčiantys mažyliai ir jų tėveliai kreipiasi pagalbos į poliklinikas ir ligonines, tai privertė gydytojus pripažinti šią neįprastą diagnozę.

Alergija be alergeno

Kaip jau tau tikriausiai žinoma, alergija – tai padidėjęs organizmo jautrumas kai kuriems dirgikliams, vadinamiems alergenais. Alergija šalčiui nėra tipiška reakcija. Tikriausiai dėl vadinamųjų „šalčio faktorių“ audinių baltymai jungiasi tarpusavyje ir sudaro svetimas struktūras, antikūnų analogus. Šie dariniai ir lemia alerginę reakciją.

Kokie yra „šalčio faktoriai“?

Būtų neteisinga vienintele alergijos šalčiui priežastimi laikyti vien tik šaltį (kaip reiškinį), vertinamą pagal žemus temperatūros rodiklius. Šiuo atveju jį reikėtų suprasti plačiau, apimti daug kitų veiksnių.