Alavijas (alijošius) – gerai pažįstamas augalas, kurį daugelis mielai augina savo namuose. Tai ne tik puiki kambario puošmena, bet taip pat ir vaistinė priemonė! Ar žinote, kam ji tinka?

Šis visžalis augalas kilęs iš Pietryčių Afrikos. Stiebas stačias, šakotas. Lapai stori, mėsingi, sultingi, su spygliukais pakraščiuose. Drėgmę lapų viduje kaupia gleivinga masė. Augalas žydi žiemą, kas 5–6 metus.

Alavijas žinotas jau Senovės Egipte. Graikijoje ir Romoje juo buvo sėkmingai gydomos žaizdos ir opos. Įrodyta, kad augalas pasižymi stipriu antibakteriniu poveikiu. Tepalu iš alavijo sulčių, eukalipto ir ricinos aliejaus (viskas maišoma lygiomis dalimis) gydomi nudegimai ir nušalimai. Šviežios sultys po arbatinį šaukštelį vartojamos sergant mažakraujyste, gastritu, vidurių užkietėjimu, paūmėjus trumparegystei.

Vaistams skinami sveiki antramečių ir senesnių augalų lapai: jie nuplaunami šaltu virintu vandeniu ir nusausinami. Iki kietumo išdžiovintos alavijų sultys vadinamos sabūru. Sabūras senovėje buvo įtraukiamas į ilgaamžiškumo eliksyro sudėtį, tačiau dabar medicinoje vartojamas rečiau.

Alavijas reguliuoja virškinamojo trakto veiklą, vartojamas akių ligų profilaktikai, kaip efektyvi žaizdų gydymo priemonė, skatinanti audinių regeneraciją. Tinka geresniam plaukų augimui ir stiprinimui, sergant kraujagyslių, kvėpavimo sistemos ligomis, mažakraujyste, lytinėmis ligomis. Išoriškai vartojamas esant pūlingoms uždegiminėms ligoms, egzemoms,  pūliniams. Padeda nuo dažno vidurių užkietėjimo, turi antimikrobinių savybių. Sulčių kompresais gydomi nušalimai, spuoguota ir riebi veido oda. Negalima alavijo preparatų vartoti nėščioms moterims, taip pat sergantiems hemorojumi, viduriuojant.