Nesižavėti „žaliuoju“ turizmu tikriausiai neįmanoma. Jo paklausa auga ir toliau – juk daugelis nori pabėgti iš atsibodusio miesto, atsidurti ten, kur viskas kvepia, turi skonį ir atrodo taip, kaip namuose. Deja, neretai nutinka taip, kad nekompetentingos kompanijos sujaukia tikrojo ekoturizmo vaizdą, o tai, savaime suprantama, vėliau sukelia begales diskusijų ir nepatogumų.
Ekoturizmas – dar gana naujas reiškinys daugelyje šalių, todėl nenuostabu, kad iš dalies problema slypi elementariame įgūdžių trūkume. Kai kuriose vietovėse netgi tradicinis turizmas turi savo istoriją, jau nekalbant apie tai, kad praktiškai visur egzistuoja vis kitoks požiūris į žmogaus ir gamtos tarpusavio ryšį, į tai, kaip reikia gyventi vienoje ar kitoje vietovėje, kokių principų laikytis. Keblumų sukelia ir regioniniai skirtumai: tai, kas vienoje pasaulio šalyje vertinama kaip naudingas gamtai dalykas, kitoje gali atrodyti visiškai priešingai. Sudėtinga nustatyti ir kokius nors labai aiškius kriterijus ar normas, kuriomis turėtų pasižymėti viena ar kita poilsio vieta, reikalavimus, kuriuos galėtų pateisinti tiek nakvynės namų tipo viešbutukas kur nors tropiniame miške, tiek daugybės kambarių viešbutis Las Vegase.
Vieno dalyko paneigti negalima: turizmas pasaulio ekonomikai daro didelę įtaką. Pasaulio turizmo organizacijos duomenimis, 2010 metais tarptautinės pajamos iš turizmo siekė 719 milijardų JAV dolerių. Suma tikrai nemenka. Jeigu pinigai būtų panaudoti tinkamai, tai galėtų padėti apsaugoti pažeidžiamą aplinką.
Kai kurios organizacijos turi patikimus savo ekoturizmo sertifikatus, pavyzdžiui: „Sustainable Travel International“ (Tarptautinės ekologiškai švarios kelionės), „Greenloons“, „International Ecotourism Society“ (Tarptautinė ekoturizmo bendrija), „Ecotourism Australia“ (Australijos ekoturizmas). Taip pat visame pasaulyje yra ir daugybė regioninių bei valstybinių programų, tačiau iki šiol nėra bendro visiems tarptautinio sertifikato, ir artimiausiu metu turbūt nebus (juk tai būtų ilgas, sunkus ir brangiai kainuojantis procesas). Labiausiai nukentėtų nedidelės organizacijos – jos gali neturėti pakankamai finansinių išteklių ir patyrusio personalo, kad gautų sertifikatą. Be to, juk ir ekoturizmas suprantamas gana skirtingai.
Viename kvadratiniame pažasties odos centimetre gali būti iki 500 milijonų bakterijų
Kitas faktas
Komentarai (2)