Žmogus – sociali būtybė, kuriai bendravimas yra nepakeičiamai reikalingas. Kita vertus, nemaža dalis žmonių visiškai sąmoningai pasirenka gyventi vieni ir tuo pačiu nesijaučia vieniši – sugeba susirasti draugų, gyvena aktyviai bei darniai. Žymiai sudėtingiau, kai vienatvė ištinka staiga: užaugus vaikams ir jiems palikus namus, išsituokus arba mirus sutuoktiniui, staiga netekus darbo, išėjus į pensiją ar persikrausčius gyventi į kitą vietą. Vilnius „InMedica“ klinikos Psichikos sveikatos konsultacijų centro gydytoja psichiatrė Aurelija Vaitkevičienė pastebi, kad vyresniame amžiuje vienatvės keliamų iššūkių gali būti labai įvairių, o susidoroti su jais dažnai būna itin sudėtinga.
„Mūsų visuomenėje vyrauja gajus stereotipas, kad senas žmogus ir vienatvė yra tarsi neatsiejami dalykai, todėl atrodo, kad ja skųstis negalima, negražu ar net gėdinga – juk tai „natūralus dalykas“. Visgi, jei žmogus būdamas vienas jaučiasi apleistas, nereikalingas ar pamirštas, ir net pokalbis su atsitiktiniu žmogumi gatvėje tampa kone gražiausiu dienos įvykiu, vargu, ar šią būseną galima pavadinti natūralia“, – pasakoja A. Vaitkevičienė.
Kodėl vienatvė vyresniems asmenims kelia daugiau sunkumų?
Gydytoja psichiatrė pastebi, kad vyresnio amžiaus žmonėms dažnai yra sunkiau prisitaikyti prie gyvenimo pasikeitimų, kai dalis draugų jau yra mirę, susirasti naujų – nėra galimybės, o neretai dar ir gėdijamasi prisipažinti, kad tokio santykio norisi. Vaikai – užsiėmę savo darbais bei gyvenimais, o jei dar prisideda ligos bei sveikatos problemos – net ir trumpas išėjimas iš namų gali kelti daugybę iššūkių.
„Dažnas tokiu metu išgyvena baimę, neužtikrintumą, jaučiasi nesaugus dėl ateities, nereikalingas ar apleistas. Susidūrus su besikeičiančio gyvenimo iššūkiais, natūralu išgyventi netekties bei liūdesio jausmus, tačiau kai greta to dar atsiranda ir vienatvė, susidoroti su sunkumais tampa ženkliai sudėtingiau, o dažnai ir nepavyksta“, – atkreipia dėmesį gydytoja psichiatrė.
Numoti ranka į patiriamą vienatvę nereikėtų – dėl jos neretai gali sutrikti miegas, apetitas, atsirasti nenoras bendrauti bei užsisklendimas. Be to, gali kilti ir sunkesnių psichikos sutrikimų, tokių kaip depresija, nerimo ar adaptacijos sutrikimai. Taip pat yra moksliškai įrodyta, kad vieniši asmenys dažniau serga širdies ir kraujagyslių ligomis bei turi didesnę insulto riziką.
Vienatvę įveikti padeda išvystyti socialiniai įgūdžiai
Žmogaus santykis su vienatve dažnai priklauso nuo iki tol praktikuoto gyvenimo būdo – kuo įvairiapusiškesniais interesais pasižymi žmogus, tuo didesnė jo socialinės adaptacijos tikimybė.
„Asmuo, kuris visą gyvenimą aktyviai sportavo, turėjo aibę pomėgių bei interesų, net ir sulaukęs brandaus amžiaus, kai gyvenimo tempas sulėtėja, paprastai išsaugoja savo pomėgius. Galbūt laikui bėgant kai kurių iš jų tenka atsisakyti, bet vis tiek lieka veiklos, kurios vienija bendraminčius ir padeda palaikyti ryšį su kitais, o kartais ir susirasti naujų draugų“, – pastebi A. Vaitkevičienė.
Žinoma, tam tikrais atvejais dalyvavimą įvairiuose užsiėmimuose apriboja sveikatos problemos ar dėl jų kylantys judėjimo suvaržymai. Visgi, svarbu nepamiršti, kad šiais laikais užmegzti bei palaikyti socialinius ryšius yra žymiai lengviau, kadangi galima naudotis įvairiomis technologijomis: bendrauti telefonu, socialiniais tinklais ar kitais būdais. Svarbiausia pripažinti bendravimo poreikį ir ieškoti būdų, kaip jį patenkinti.
Ar vienatvę galima sušvelninti?
Nors vienatvė – sudėtinga būsena, tačiau ją galima įveikti. Pirmas žingsnis – neužsisklęsti savyje, nebijoti prisipažinti, kad savijauta yra bloga ir trūksta ryšio su kitu žmogumi. Jei yra galimybė, apie savo nuogąstavimus naudinga papasakoti artimiems žmonėms.
„Lygiai taip pat budrūs turėtų išlikti ir asmenys, turintys vyresnio amžiaus artimųjų. Pastebėjus, kad jie jaučiasi prislėgti ir kenčia nuo vienatvės, tinkamiausia pagalba yra atviras, nuoširdus pokalbis bei jo poreikių supratimas“, – pažymi gydytoja psichiatrė.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad jauni žmonės su vienatve susidoroja aktyvindami savo socialinį gyvenimą, o jei tai nepadeda – drąsiai ieško profesionalų pagalbos, tačiau tarp vyresnio amžiaus žmonių vis dar gaji specialistų baimė, ypač psichologų bei psichiatrų.
„Jei naujas gyvenimo iššūkis atrodo neįveikiamas, nuolat apie jį galvojama, padėtis atrodo beviltiška, žmogus jaučiasi pasimetęs ir neranda išeities – psichologo pagalba yra itin svarbi. Visgi, tokiais atvejais, kai žmogui sutrinka miegas, niekas nebedžiugina, netenkama noro bendrauti ir tuo pačiu kenčiama nuo vienatvės bei nereikalingumo jausmo – gali prireikti psichiatro skiriamo gydymo“, – teigia A. Vaitkevičienė.
