Skaitytoja Kotryna dalinasi viešnagės rekonstruotame „Smiltynės Jachtklube“ įspūdžiais.
Neturėjau jokių lūkesčių važiuodama į neseniai atvėrusį duris rekonstruotą „Smiltynės Jachtklubą“, bet, vis tik, buvo smalsu, ar pateisins ši vieta gražias nuotraukas interneto svetainėje ir reklamuojamas tris viešbučio žvaigždutes.
Jau įvažiuojant į keltą pasitinka reklaminis „Smiltynės Jachtklubo“ tentas, žadantis viešbutį, uostą, kavinę ir renginių vietą – keturis viename. Moku tik už persikėlimą, tyliai pasidžiaugdama, kad sutaupysiu už „ekologiją“ – toks tai Smiltynės privalumas – ir Kuršių nerija, ir Klaipėda (kuri dar nesugalvojo apmokestinti lankytojų). O 20 eurų – tai jau beveik dvi vakarienės su vyno taure tame pačiame „Smiltynės Jachtklube“.
Keltas jau švartuojasi prie kito kranto, nuo jo pajuda automobilių vilkstinė, kurios didžioji dalis už puskilometrio suka į kairę, į Nidos pusę. Kiti, kaip ir aš, – į dešinę, į Smiltynę. Kuršių nerija visada buvo ir yra ypatinga vieta, tarsi ir Lietuva, tarsi jau ir kitas kraštas – kito aukščio medžiai, kito ilgio jų šešėliai, spalvos ir kelias, kuriuo daliniesi su lapėm, stirnom ir briedžiais – važinėjant čia reikalingas dešimteriopas budrumas.
Maždaug už pusantro kilometro nuo sankryžos tarp medžių švysteli balti jachtų stiebai, raudonų plytų siena su „Smiltynės Jachtklubo“ logotipu, o netrukus apie tai praneša ir kelio ženklas. Įvažiavus į teritoriją – erdvi aikštelė (visa aikštė). Sezono metu ji visa skirta poilsiautojų ir lankytojų automobiliams, o žiemą čia iškeliami laivai. Trumpa procedūra viešbučio registratūroje ir su rakteliais rankoje keliauju į savo kambarį.
Pirmas apsižvalgymas – viskas paprasta, bet nauja, švaru, šviesu. Spintą atstoja kabykla ir dėžės po lovomis. Klesteliu ant jų – čiužiniai patogūs, neišgulėti. Ant sienos – televizorius, bet kam jis, jei pro langą – daug įdomesnis uosto gyvenimo filmas. Įkišu nosį į vonios kambarį: tas pats kokybiškas paprastumas. Leidžiuosi žemyn, į viešbučio kavinę – pasirinkimas nedidelis, bet įvairiems skoniams. Kava – stipri, aromatinga, praturtinta jūriniu vėju. Kavinė dirba nuo 9 iki 23 – susimąstau, ką, aš, „vyturys“, darysiu pabudusi ryte, kai organizmas šauksis angliavandenių ir kofeino... Gerai būtų koks aparatas. Gal kada ir pastatys. Nedidelis šaldytuvas taip pat praverstų.
Kitoje kelio pusėje, už keliasdešimt metrų nuo įvažiavimo į „Smiltynės Jachtklubo“ teritoriją, prasideda takas, vedantis prie jūros. Galima eiti ir tiesiai, per mišką, bet nepasižymintiems gera orientacija geriau nerizikuoti. Po 10 minučių jau lipu į smėlio kalną ir sveikinuosi su jūra. Plačios kopų įdubos ir paplūdimys beveik tušti – tikra atgaiva akims po vaizdų žemyno kurortuose. Iki Kopgalio ir atgal – puikus pasivaikščiojimas prieš miegą.
Vakarėja, ir jau kartą pramintu taku traukiu atgal į „Smiltynės Jachtklubą“. Vakarienė buriuotojų kompanijoje planuojant rytojaus iškylą jachta į jūrą, besileidžiančios saulės atšvaitai ant marių, tuščios lėkštės, lengvas tabako kvapas ir geras jausmas, kai malonu patylėti drauge.
Pro pravirą kambario langą girdisi tolimas monotoniškas Klaipėdos uosto gaudesys. Paskutinė mintis prieš užmiegant – „gera, kai pasiteisina lūkesčiai, bet dar geriau, kai pasiteisina tie, kurių net neturėjai“.
