Žmonių atmintyje lieka istorijos ne tik apie drąsius herojus, bet ir apie bailius. Ko tik nepadaroma iš baimės... O pasimokyti yra ko ir iš vienų, ir iš kitų.

Skęstame! Greičiau, užkalkite keleivius!

Vandenyne, atrodytų, vietos turėtų užtekti visiems, tuo labiau – XIX amžiuje. Tačiau vieną 1848 metų naktį kilo nedidelė audra, ir laivas „Ana“ įsirėžė į „Hamptoną“ Pastarasis nukentėjo nestipriai, o „Ana“ pradėjo skęsti.

Laive tuo metu buvo daugiau kaip 100 keleivių, reikėjo priimti sprendimą. Įgula staiga suvokė, kad gelbėjimosi valčių nėra, ir kad isigelbėti įmanoma tik persikėlus į „Hamptoną“. Jie nusprendė užkalti keleivius ir pabėgti.

Tačiau ši istorija baigėsi laimingai. Keleiviams pavyko ištrūkti, juos išgelbėjo kitas pro šalį atsitiktinai plaukęs laivas. Teisme jie mielu noru davė parodymus prieš juos metusią laivo komandą.

Tai viso labo žemės drebėjimas, vaikai...

Mokytojo darbas – atsakinga profesija. Tai buvo žinoma ir Fan Mezongui – pedagogui iš Kinijos. Prasidėjus žemės drebėjimui (tai buvo 2008 metais), jis savo mokiniams pasakė: „Išlikite ramūs. Tai – žemės drebėjimas“. Gal šie žodžiai ir būtų padėję, jei ne viena mažytė „smulkmena“ – pats mokytojas išbėgo iš auditorijos neatsigręždamas, ir tik atsidūręs futbolo aikštelėje suvokė, kad kažkas ne taip.

Kai atėjo laikas pasiaiškinti, Fan Mezongas net nebandė išsisukti: „Mano savisaugos instinktas labai stiprus. Aš niekada nebuvau drąsuolis, ir man į visus nusispjaut“. Sąžiningas atsakymas nepadėjo jam išsaugoti darbo.

Toliau lėktuvas tegul kaip nors pats... O aš dingstu

Vieną 1989 metų liepos dieną NATO radiolokatoriai užfiksavo rusų naikintuvą, artėjantį prie Rytų ir Vakarų Vokietijos sienos. Jau po poros minučių į dangų pakilo 2 Nyderlanduose buvę JAV naikintuvai. Dar po kelių minučių jų pilotai pranešė, kad rusų naikintuvas skrenda... niekieno nevaldomas.

Padėtis buvo nepavydėtina, kadangi anksčiau ar vėliau lėktuvas turėjo nukristi į tankiai apgyvendintą vietą.


O buvo taip: rusų naikintuvo pilotas, pakilęs iš oro uosto, pastebėjo, kad stringa variklis, o lėktuvas pradeda leistis. vyras išsigando ir katapultavosi.

Vėliau, kai buvo rastos juodosios dėžės, paaiškėjo, kad lėktuvui viskas buvo gerai. Praėjus šešioms minutėms po to, kai pilotas katapultavosi, naikintuvas vėl pradėjo kilti, kol pasiekė 12 km aukštį. Jis skrido, kol baigėsi degalai, ir nukrito Belgijos ir Prancūzijos pasienyje. Žuvo vienas žmogus.

Dingstam! Kitus išgelbės ledkalnis!

„Titanikas“ – ne vienintelis laivas, paskendęs po susidūrimo su ledkalniu. 1849 metais panašus likimas ištiko ir laivą „Hana“.

„Hana“ greitai skendo, paaiškėjo, kad gelbėjimosi valtis – tik viena. Į ją ir sušoko laivo įgula, palikusi 200 keleivių likimo valiai. Jiems neliko nieko kita, kaip tik ropštis ant ledkalnio, susispausti ir laukti, kad juos kas nors išgelbėtų.

Ir stebuklas įvyko – po kelių valandų pro šalį plaukė kitas laivas, kuris išgelbėjo nukentėjusiuosius ir nuplukdė į tą patį uostą, kur dar po dviejų dienų atklydo ir bailioji įgula. Sunku įsivaizduoti, koks „šiltas“ sutikimas jos laukė.

Valtyje vietos keleiviams nėra! Juk negaliu išmesti savo lagaminų...

1880 metų liepą gana modernus laivas su keturiomis gelbėjimosi valtimis plaukė Mekos link, plukdydamas musulmonus-piligrimus. Vietos nelaimės atveju būtų užtekę visiems, bet...

Rugpjūčio 3 dieną kilo stipri audra, išplėšė iš vietos katilą. Garlaivis judėti į priekį daugiau nebegalėjo, ir nors 900 piligrimų sėmė vandenį, laivas lėtai skendo. Išsigelbėti nebuvo kaip – valtis užėmė įgula, susikrausčiusi į jas su visa savo manta.

Tačiau pasprukti pavyko tik kapitonui. Manydamas, kad visi kiti jau seniai ilsisi jūros dugne, jis sugalvojo istoriją istoriją apie tai, kad nuskendę piligrimai iš tikrųjų buvo galvažudžių gauja. Tačiau rugpjūčio 10 dieną jo laukė nemalonus netikėtumas – uoste stovėjo tas pats „paskendęs“ laivas, kurį atitempė „Antenoras“.

Teisme visa įgula laikėsi kapitono versijos, tačiau išsisukti nepavyko.