Žana Luiza Kalman pateko į Gineso rekordų knygą, nugyvenusi 122 metus ir 164 dienas. Tikriausiai likimui patiko, kaip gyveno ši dama.
 
Žana – prancūzė. Ji buvo 14-os, kai buvo pastatytas Eifelio bokštas. Tada ji susitiko su Van Gogu. „Jis buvo purvinas, blogai apsirengęs ir susiraukęs“, pareiškė ji viename iš interviu 1988-aisiais. Tada ji šventė savo 100 metų jubiliejų.
 
Būdama 85-ų, ji fechtavosi, būdama 100 – važinėjosi dviračiu. 114 –aisiais gyvenimo metais ji nusifilmavo kine, 115 – iškentė klubo operaciją, o 117-aisiais metė rūkyti. Ir ne todėl, kad blogai jautėsi – ji tiesiog beveik apako ir jai buvo nemalonu kaskart prašinėti, kad kas nors duotų prisidegti.

 
Būdama 90-ies ji neturėjo jokių paveldėtojų, todėl sudarė sandorį su 47-ų metų amžiaus juristu Rafriu – kad paveldėtų močiutės namus, jis iki jos mirties turėjo mokėti jai rentą. Namas buvo vertas maždaug tiek, kiek jis būtų sumokėjęs per 10 metų. Tačiau likimas nutarė iškrėsti pokštą – Rafris ne tik mokėjo Žanai 30 metų, bet ir mirė anksčiau už ją, sulaukęs 77-ų. Nuo tada rentą turėjo mokėti jo našlė.
 
Iki paskutinių savo gyvenimo dienų madam Kalman išliko aštraus ir aiškaus proto. Kai per 120-ąjį gimtadienį jos paklausė, kokia, jos manymu, bus ateitis, ji atsakė: „Labai trumpa“.
 
Žanos Kalman gyvenimo taisyklės ir citatos:
 

• Jaunystė – tai sielos, o ne kūno būsena. Todėl aš vis dar mergaitė – tik paskutinius 70 metų nekaip atrodau.
• Aš turiu tik vieną raukšlę, ir dabar sėdžiu ant jos.
• Visi kūdikiai yra nuostabūs.
• Dievas mane pamiršo!
• Aš įsimylėjau kiną.
• Visada šypsokitės. Taip aš aiškinu savo ilgaamžiškumo priežastį.
• Jeigu kažkur negalite nieko padaryti, neišgyvenkite dėl to.
• Aš labai noriu gyventi ir turiu gerą apetitą – ypač saldumynams.
• Aš niekada nenaudoju blakstienų tušo, nes daug juokiuosi iki ašarų.
• Aš blogai matau, blogai girdžiu ir blogai jaučiuosi, bet visa tai – niekis.
• Man atrodo, kad aš mirsiu iš juoko.
• Mano kojos geležinės, bet, jeigu atvirai, jos pradėjo po truputį rūdyti.
• Aš patirdavau malonumą bet kokioje situacijoje, aš laikiausi moralės principų, ir dėl nieko nesigailiu. Man pasisekė.
• Viename iš interviu korespondentas atsisveikindamas jai pasakė: „Iki pasimatymo! Galbūt, iki kitų metų...“ Į ką Kalman atkirto: „Kodėl gi ne? Atrodote ne taip ir blogai!“