Barilla pakliuvo į vieną iš gelbėjimo centrų Granadoje (Ispanija). Šuns būklė buvo tokia siaubinga, kad niekas nesuprato, kaip jis iš viso stovi ant kojų. Gyvūnas buvo visiškai išsekęs, kai kurie vidaus organai nustojo funkcionuoti. Barillos gyvybė kabojo ant plauko, ir niekas netikėjo, kad galima ką nors padaryti. Niekas, išskyrus Eduardą Rodrigesą – gelbėjimo centro savininką, kuris pats ėmėsi rūpintis nelaimingu gyvūnu (nors veterinarai tikino, kad nėra prasmės net mėginti).
 
Noras gyventi daro stebuklus. Po kelių mėnesių Barilla pasikeitė neatpažįstamai.