XX amžiaus pradžioje buvo labai populiarūs vadinamieji „išsigimėlių šou“. Žmonės galėjo nusipirkti bilietą ir valandų valandas žiūrėti į pačius keisčiausius eksponatus. Tuo pasinaudojo ir gydytojas Martinas Couney, tačiau jo siūloma atrakcija išsiskyrė iš visų – už 25 centus jis siūlė ateiti pažiūrėti... neišnešiotų mažylių.

Nenuostabu, kad Martino kolegos laikė jį niekšu ir šarlatanu, tačiau šį gydytoją jaudino tik viena – mažųjų pacientų sveikata. Jam tai buvo vienintelis būdas įrodyti kitiems gydytojams savo metodo efektyvumą.

Visą pelną Martinas skyrė tik mažyliams. Ankstukus paguldydavo į specialias kameras, kuriose buvo palaikoma palanki temperatūra ir filtruojamas oras. Vaikučius maitino specialiai nusamdytos jaunos mamytės, o šiomis rūpinosi virėjas – jis gamino tik naudingus ir sveikus patiekalus. Slaugučių apranga turėjo būti švari ir tvarkinga, o turinčius žalingų įpročių darbuotojus Martinas atleisdavo iš karto.


Laikui bėgant tapo akivaizdu, kad Martino metodas pasiteisino: lyginant su tradiciniais neišnešiotų priežiūros metodais, kūdikių mirštamumas nuo 85 proc. sumažėjo iki 15 proc.

Martino įstaiga veikė nuo 1903 iki 1943 metų. Per tą laiką pavyko išgelbėti tūkstančius per anksti į pasaulį atėjusių mažylių.

„Gydytoju-inkubatoriumi“ pramintas Martinas mirė 1950-aisiais. Į jo laidotuves atėjo daugybė tėvų, kurių vaikučius šio novatoriaus dėka pavyko išgelbėti.

Beth Allen – viena iš tų, kuriuos išgelbėjo Martinas. Ji gimė 1941-aisiais – 3 mėnesiais anksčiau, nei turėjo. Moteris įsitikinusi: jeigu ne šis žmogus, ji nebūtų išgyvenusi.