Pilna burna kimšti pyragus ar šokoladą nėra sveika, tačiau, ar kada susimąstėte, kad galime perdozuoti ir sveikų produktų? Jie gali būti toksiški, kaupti savyje pavojingas kancerogenines medžiagas, kurių nuplauti nepavyks.

Ar bent pagalvojote, kad gražus prinokęs raudonas obuolys gali būti nuodų šaltinis? Vienas – ne, tačiau ir jo nederėtų sukrimsti viso su jame esančiomis sėklomis. Arbata iš kvepiančių pomidorų, bulvių lapelių ar šakelių – taip pat kenksmingas gėrimas.

Įvairius mityboje vartojamus augalus „persekioja“ oksalatai, glikoalkaloidai, kancerogenai, mikotoksinai, nitratai, nitrozoaminai ir kiti toksiški junginiai. Kiekvienu atveju cheminės medžiagos sukeltas kenksmingas poveikis priklauso nuo suvalgytos dozės.

Nors daugelis vegetarų ar veganų gyvulinės kilmės produktus yra linkę sieti su ligomis, o augalinės – su sveika mityba, ilgaamžiškumu ir gera savijauta, vertėtų susimąstyti, ar pastarieji tokie jau „nekalti“.

Jei lankydamiesi egzotiškoje šalyje nutarsite paskanauti šviežių migdolų ar muskatų riešutų, verčiau to nedarykite. Šviežumas gali būti ir nuodų šaltinis. Įvairių vaisių ir daržovių saugumą vartotojams užtikrina tik pramoninis jų apdorojimas.

Kukurūzų spragėsiuose iš mikrobangų krosnelių – diacetilas

Maišeliai, kuriuose sudėti spraginimui skirti kukurūzai, sudėtyje turi toksinių cheminių medžiagų, tarp jų ir perfluoro oktano rūgšties, sietinos su nevaisingumo ir vėžinių junginių atsiradimo priežastimi.

Tyrimai parodė, kad mikrobangomis šildomas maišelis išskiria šias cheminės medžiagas ir pastarosios patenka į spragėsius. Gamintojai yra pažadėję šių cheminių medžiagų atsisakyti iki 2015 metų. Taip pat teigiama, kad sviesto skonio spragėsiuose yra diacetilo – kvapiosios medžiagos, išskiriančios nuodingus dūmus, tačiau jie pavojingesni kasdien juos gaminantiems prekiautojams. Namie juos ruošiantys apie galimą žalą galėtų svarstyti, jei spragina kukurūzus bent 2 kartus per dieną pastaruosius 10–12 metų ir nesisaugo susidariusių garų.

Vaisių sėklose ir kauliukuose – cianidai

Obuolių sėklose, vyšnių, abrikosų, nektarinų, persikų, ir slyvų kauliukuose aptinkami ciano vandenilio rūgšties (HCN) junginiai. Amerikos medicinos asociacija (The American Medical Association, AMA) skelbia, kad per didelis suvalgytų obuolių sėklų ir kitų vaisių kauliukų kiekis gali būti mirtinas žmogaus organizmui, kadangi šis apsinuodija toksiškais cianogeniniais glikozidais ar cianidais. Tiksli mirtina dozė nėra nustatyta. Teigiama, kad prarytos vieno obuolio sėklos paprastai nėra nekenksmingos suaugusiems. Vaikai pažeidžiami labiau – 15 abrikosų kauliukų juos gali pražudyti. Apsinuodijusiam pasireiškia padidėjęs prakaitavimas, pilvo skausmai, vėmimas ir mieguistumas, o sunkiais atvejais – ir traukuliai, šlapimo nelaikymas, koma ar net mirtis.

Obuolius patartina valgyti ne tik be sėklų, bet ir be šerdies. Vyšnių kauliukų branduolių kramtyti, juos pažeisti ar kitaip smulkinti nevalia, nes šie prisotinti jau minėtos ciano vandenilio rūgšties (vandenilio cianido). Vertėtų paminėti, kad obuolius „apsaugoti“ galima net iki 40 skirtingų rūšių pesticidais. Patartina vaisius kruopščiai plauti, arba rinktis alternatyvą – ekologiškiau išaugintą produkciją.

Šeivamedyje – cianidas

Augalų žiedai ir prisirpusios uogos naudojamos maistui ir vaistiniams preparatams, parfumerijoje, tačiau maistui naudoti kitas šeivamedžio dalis – šaknis, stiebus, lapus – pavojinga. Nevisiškai sunokę vaisiai šiek tiek kenksmingi ir dirgina skrandį. Termiškai apdorotose uogose nuodingų medžiagų visai neaptinkama.

Rabarbaruose – oksalatai


Rabarbaruose esanti obuolių rūgštis suteikia jam tipišką skonį. Ypač daug vitamino C ir geležies turinčius lapkočius reikia ne nupjauti, o išsukti. Jie nulupami ir valgomi žali arba virti. Augalo lapai – nevalgomi, nes juose yra daug nuodingų medžiagų.

Monokalio oksalato rūgšties yra ne tik rabarbaruose, bet ir rūgštynėse, kiškio kopūstuose. Šios rūgšties perteklius dirgina virškinamojo trakto sieneles, gali sukelti maistinių medžiagų trūkumą organizme. Vartoti dideliais kiekiais juos yra kenksminga. Džiovintuose šakniastiebiuose ir šaknyse be flavonoidų ir taninų randama ir antraceno darinių – antrachinono glikozidų, kurie veikia kaip laisvinamieji. Iš jų gaminami vaistiniai preparatai. Valgyti rabarbarus galima tik pavasarį, kadangi vasarą augalų lapuose ir lapkočiuose didėja nuodingos rūgštynių rūgšties kiekis.

Pomidoruose – glikoalkaloidai

Pats pomidoras – vertingas organizmui maistas, tačiau nuodų – didelį nervingumą ir skrandžio sutrikimus sukeliančių glikoalkaloidų – yra jo lapuose ir stiebuose. Tai kancerogenai, dėl kurių poveikio silpnėja centrinė nervų sistema, prasideda inkstų uždegimas. Pastarosiomis augalo dalimis siūloma skaninti maistą jo ruošimo metu – kepant ar verdant – ir būtinai nepamiršti išimti prieš patiekiant. Esą maistui tai suteikia subtilų skonį, o kancerogeninių medžiagų lieka labai mažai.

Bulvėse – glikoalkaloidai

Kaip ir pomidorai, bulvės nuodingąsias medžiagas kaupia stiebuose ir lapuose, tačiau jų galima aptikti ir pačioje daržovėje. Jei bulvė žalia, vadinasi, joje taip pat susikaupusi didelė koncentracija glikoalkaloidų. Nors apsinuodijimai reti, visgi jų pasitaiko – žmogų pykina, jis vemia, viduriuoja, ima dažniau plakti širdis, kamuoja dusulys, traukuliai, o sunkiausiais atvejais netenka sąmonės. Mirčių per pastaruosius 50 metų dėl apsinuodijimų yra pasitaikę. Priežastis – žalių bulvių ir arbatos iš jų lapų vartojimas. Iškastas bulves reikia laikyti tamsiai, kitaip jos pažaliuoja, sudygsta ir tampa nuodingos. Bulvės, kurios nuolat purškiamos fungicidais ir pesticidais, šias chemines medžiagas pasisavina.

Raudonuosiuose pipiruose – kapsaicinas

Iš viso pasaulyje yra apie 400 čili pipirų rūšių, o jų aštrumas stipriai skiriasi. Čili pipiruose yra aktyvaus chemikalo – kapsaicino, kuris ir sukelia burnoje „degimo“ jausmą. Vienas ar keli čili pipirai nepakenks, tačiau perdozavusiam žmogui gali pasireikšti pilvo skausmai, dirginimas, kartais netgi ištinka mirtis. Jei deginimas stiprus, jį numalšinti galima pieno produktais, ypač pasaldintais – ledais arba jogurtu. Čili pipirų stiebai ir lapai nuodingi. Visgi kapsaicino preparatai yra naudojami malšinant skausmą, taip pat turi antivėžinių savybių. Klasikinis Tabasco padažas yra pakankamai silpnas. Jalapeno pipiras už jį triskart „degesnis“, tačiau dukart silpnesnis už Serrano. Habanero pipiras net 140 kartų aštrumu lenkia Jalapeno, o jame esantis kapsaicinas gali dirginti odą paprasčiausiai perpjovus pipirą pusiau. Ši cheminė medžiaga tokia stipri, kad naudojama ir pipirinių dujų sudėtyje.

Grybuose ir pelėsyje – mikotoksinai

Nuodingi grybai, ant kukurūzų, žemės riešutų, miežių, kviečių, avižų, ir pupelių susidaręs pelėsių sluoksnis – pagrindiniai mikotoksinų šaltiniai. Apsinuodijimas gali sukelti įvairius negalavimus, haliucinacijas, stiprų prakaitavimą, vėmimą, pilvo spazmus, traukulius, komą ir net mirtį. Vienintelis patarimas – miške nerinkti tų grybų, dėl kurių nesate visiškai tikri. Dalis valgomų ir nuodingų grybų yra panašios išvaizdos, tačiau pastarieji kiek išsiskiria spalva, dydžiu, kepurėlės forma ir kitais parametrais. Įsigytus grūdinius produktus ir riešutus reikėtų laikyti vėsioje, sausoje vietoje, ir vartoti ne ilgiau nei keletą mėnesių. Pasaulyje žinoma apie 38 tūkstančiai grybų rūšių, apie 5 % iš jų yra nuodingi (toksiški). Mūsų krašte tokių – daugiau nei 60 rūšių.

Karčiuosiuose migdoluose – glikozidai

Migdolai – tai vienos iš naudingiausių augalų sėklų, tačiau ne riešutai, kaip daugelis juos pratę vadinti. Dėl stipraus kvapo labiausiai „prigijo“ kartieji migdolai, turintys didelį kiekį nuodingos medžiagos, kuri pašalinama tik termiškai sėklą apdorojus – kepinant, verdant ir skaldant. Nuodų kiekis – toks pat kaip ir abrikosų kauliukuose. Visi parduodami migdolai yra termiškai apdoroti, o nuodingos medžiagos pašalintos. Tuo tarpu saldžiaisiais ir plonasieniais migdolais galima mėgautis be išankstinio terminio jų apdorojimo.

Anakardžiuose – nuodingos dervos

Anakardžių riešutuose labai daug geležies, kalio, cinko, todėl jie rekomenduotini turintiems širdies problemų. Tačiau nuo medžių egzotiškuose kraštuose jų skabyti ir valgyti nevalia – sunokusio vaisiaus kevalas turi nuodingų dervų ir yra nevalgomas. Nuskintų riešutų kevalai pirmiausiai apdorojami aukštos temperatūros garais arba atidaromi specialiais prietaisais. Šių riešutų galima įsigyti tik išgliaudytų. Apsinuodijimų sukeltus negalavimus dažniausiai pajunta anakardžius apdorojantys darbuotojai.