Toksoplazmozė yra lėtinė infekcinė liga, kuri sukelia nervų sistemos pakenkimus, kepenų ir blužnies padidėjimą bei dažnus skersaruožių raumenų (t. y. skeleto raumenų) pažeidimus.

Ligą sukelia pirmuonis toksoplazma (lot. Toxoplasma gondii). Ji biologinės raidos metu parazituoja ir keičia pagrindinį bei tarpinį šeimininkus. Pagrindinio šeimininko – kačių genties gyvūnų žarnyne toksoplazmos dauginasi lytiniu būdu. Susidariusios cistos (neaktyvios parazito formos) yra išskiriamos su išmatomis į aplinką ir gerai išsilaiko žemėje. Jomis ir užsikrečia tarpiniai šeimininkai, kuriais gali būti žmogus, daugelis laukinių ir naminių gyvūnų, paukščių, graužikų. Tarpinio šeimininko organizme parazitas dauginasi nelytiniu būdu. Dauginimosi metu pirmuonių ląstelės pažeidžia bet kurias branduolį turinčias ląsteles ir formuoja audinių cistas – skysčiu užpildytas nenatūralias ertmes įvairiuose organuose. Ypač daug jų būna galvos smegenų, raumenų ląstelėse. Jos gali išlikti dešimtmečiais. Parazitas žalojančiai veikia tiesiogiai ardydamas ląsteles, savo apykaitos produktais nuodydamas ir įjautrindamas organizmą. Žūstant ląstelėms, pažeidimo židiniai apkalkėja. Žmogus užsikrečia suvalgęs maisto, kuriame yra parazito cistų (pvz., užkrėstas daržoves, vaisius, termiškai neapdorotus mėsos produktus), rečiau per odą, ruošiant mėsą, dirbant su laboratoriniais gyvūnais – taip užsikrėtus susergama įgyta toksoplazmoze. Užsikrėtus per placentą vaisiui nuo motinos susergama įgimta toksoplazmoze. Vaisiaus pažeidimo sunkumas priklauso nuo nėštumo laiko, kuriuo metu įvyko užsikrėtimas. Sunkiausiai vaisius pažeidžiamas užsikrėtus nėštumo pradžioje, todėl galimas savaiminis persileidimas, negyvagimis ar įgimta toksoplazmozė.

Raumenų skausmai
Karščiavimas
Bendras silpnumas
Limfmazgių padidėjimas
Odos bėrimas
Kepenų padidėjimas
Blužnies padidėjimas
Gelta
Akies dugno pakitimai

Dažniausiai besimptomė, aukščiau išvardinti simptomai pasireiškia retai. Tačiau tai labai pavojinga liga nėštumo periodu, nes užkrečiamas vaisius. Inkubacinis ligos periodas vidutiniškai trunka 3-14 dienų. Priklausomai nuo užsikrėtimo skiriama įgyta ir įgimta toksoplazmozė.

Įgyta ūmi toksoplazmozė prasideda bendru negalavimu, silpnumu, raumenų skausmu, karščiavimu iki 38ºC. Būdingiausias požymis yra kaklo, pažandinių, pakaušio ir pažastų limfmazgių padidėjimas. Jie būna neskausmingi, minkšti, paslankūs. Galimas odos bėrimas, kepenų ir blužnies padidėjimas, širdies raumens, plaučių, smegenų pažeidimai.
Lėtinės įgytos toksoplazmozės eiga dažniausiai besimptomė.
Ūmia įgimta toksoplazmoze sergantis naujagimis karščiuoja, jam padidėja kepenys, blužnis, atsiranda bėrimas, išsivysto gelta, plaučių uždegimas, širdies raumens uždegimas, sutrinka kraujo krešėjimas. Poūmės ligos stadijos metu vyrauja smegenų bei jų dangalų pažeidimas, būna traukulių, paralyžių.
Lėtinei įgimtai toksoplazmozei būdingas sunkesnis pažeidimas: sklaidos defektai, ryškūs galvos smegenų pažeidimai, sukalkėjimo židiniai. Įgimtai toksoplazmozei taip pat būdingas akių tinklainės pažeidimas.

Gydymui skiriama sukėlėją veikiančių preparatų – sulfadiazino, pirimetamino, spiramicino, klindamicino, azitromicino, klaritromicino. Rekomenduojami vitaminai, alergiją mažinantys preparatai.

Vakcinos nuo toksoplazmozės nėra. Toksoplazmozės profilaktika ypatingai svarbi nėščioms ir asmenims, kurių imunitetas yra nusilpęs. Reikia vengti vartoti termiškai neapdorotą ar nepakankamai apdorotą mėsą, kiaušinius, nevirintą, nepasterizuotą pieną, vengti kontakto su katėm. Nėštumo metu kačių priežiūrą geriausiai perleisti kitiems šeimos nariams. Svarbu laikytis higienos – atidžiai tekančiu vandeniu su muilu nusiplauti rankas prieš valgį, taip pat lietus žalią mėsą, neplautas daržoves, mūvėti pirštinės dirbant sode ar darže, plauti rankas po darbo, nešvariomis rankomis neliesti nosies, akių, burnos, dezinfekuoti paviršius po kontakto su žalia mėsa.

Sukėlėjas identifikuojamas žiūrint per mikroskopą. Mikroskopu gali būti tiriamas kraujas, smegenų skystis, limfmazgių, vaisiaus dangalų ir kiti audiniai. Ligai nustatyti taikomas specifinių kraujo serumo baltymų, kuriuos gamina organizmas besigindamas nuo ligos sukėlėjo – antikūnų, nustatymas. Paprastai šį tyrimą vertina bei interpretuoja specialistas gydytojas-infektologas. Smegenų toksoplazmozę diagnozuoti padeda rentgenologiniai tyrimai.