Širdies transplantacija (ŠT) yra širdies persodinimas iš vieno žmogaus (donoro) kitam žmogui (recipientui). Skiriama ksenotransplantacija (kai širdis persodinama iš gyvūno žmogui) ir alotransplantacija (kai iš žmogaus žmogui).

Širdies ligos yra dažniausiai sukeliančios mirtį ligos Lietuvoje ir visame pasaulyje. Esant šiuolaikinės širdies chirurgijos galimybėms, įmanoma visiškai ar iš dalies pagydyti daugelį ligonių, sergančių širdies ligomis. Pavyzdžiui, galima ištaisyti įgimtus širdies defektus, pakeisti arba pataisyti širdies vožtuvus, atstatyti kraujotaką širdies kraujagyslėmis, išoperuoti arba atstatyti širdies ir stambiųjų kraujagyslių aneurizmas. Tačiau yra grupė ligų, kurioms įprastiniai širdies chirurgijos metodai neefektyvūs. Tai kardiomiopatijos, tiek dilatacinė, tiek hipertrofinė, daugybinis vainikinių širdies kraujagyslių pažeidimas, didžiulės poinfarktinės širdies aneurizmos, kai labai nukentėjusi širdis, taip pat dalis įgimtų bei reumatinių širdies ydų. Tokiems ligoniams vienintelis gydymo tikslas – širdies transplantacija.

Širdies transplantacijos istorija Klinikinių širdies transplantacijų pradininkas pasaulyje yra J. Hardy. Jis 1964 m. sausio 25 d. Mineapolyje (JAV) persodino šimpanzės širdį 64 m. sunkia širdies liga sergančiam pacientui, buvo atlikta ksenotransplantacija. Praėjus 2 valandoms po operacijos išsivystė ūmus persodintos širdies (transplantato) nepakankamumas ir pacientas mirė. 1967 m. gruodžio 6 d. kardiochirurgas K. Barnard Cape Town iš Pietų Afrikos respublikos pirmą kartą pasaulyje padarė širdies alotransplantaciją, t.y., vieno žmogaus (donoro) širdį persodino kitam žmogui (recipientui). Po operacijos ligonis atsibudo, valgė, davė interviu žurnalistams, buvo fiziškai aktyvesnis negu prieš transplantaciją. Tačiau 17-tą parą po operacijos recipientas mirė dėl ūmaus širdies atmetimo (nes organizmas kovoja prieš svetimkūnį). Per 1967-68 m. buvo padarytos 96 širdies transplantacijos keturiasdešimtyje širdies chirurgijos centrų. Rezultatai nebuvo džiuginantys, tik vienas ligonis išgyveno 11 mėnesių, o 35 – nuo kelių valandų iki savaitės. Blogus rezultatus sąlygojo paviršutiniškos imunologijos (mokslo apie žmogaus imunitetą) žinios ir gerų imunosupresantų (vaistų slopinančių organizmo gynybą, kad pastaroji į naują širdį nereaguotų kaip į svetimkūnį), trūkumas.

Širdies tarnsplantacijų renesansas prasidėjo nuo 1980 metų, išradus naują efektyvų imunosupresantą Cyclosporine A (Sandimmun). Iki 1996 metų pasaulyje atlikta daugiau nei 30000 ŠT. Ši operacija tapo įprastiniu gydymo metodu. Tačiau statistika rodo, kad yra ryškus neatitikimas tarp donorų (žmonių, kurių širdis persodinama) ir recipientų (žmonių, kuriems gyvybiškai būtina ŠT). Lietuvoje širdies transplantacijos pradėtos 1987 m. Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos klinikoje. Su donorine širdimi Lietuvoje gyvena 7 žmonės.

Recipientai turėtų būti parenkami, remiantis ligos istorija bei pagal ligos priežastis. Neturėtų būti medicininių ir psichologinių nesutapimų. Nustačius, kad pagal anksčiau minėtus kriterijus reciepientas tinkamas ir, jeigu jis neprieštarauja šiai operacijai, atliekamas nuodugnus medicininis ligonio ištyrimas. Po to gydytojų konsiliumas sprendžia, ar recipientas tinkamas širdies transplantacijai. Jei tinkamas, jis įtraukiamas į ŠT laukimo registrą ir laukia operacijos.

Parodymai širdies transplantacijai: 1) galutinių stadijų širdies susirgimai, kurių negalima gydyti nei vaistais, nei įprastiniais chirurginiais metodais; 2) laukiamas operacijos rezultatas: fizinė tolerancija ir gyvenimo kokybė turi būti žymiai geresnė už esamą; 3) turi būti atmestas negrįžtamas organų pakenkimas, ypač inkstų ir kepenų; 4) normali psichologinė pusiausvyra, recipientas negali būti alkoholikas arba asocialus asmuo; 5) specialūs tyrimai (elektrokardiografija, echokardiografija, širdies kateterizacija ir angiografija) turi patvirtinti labai blogą recipiento gyvenimo prognozę, jei nebus atlikta ŠT.

Širdies donorais laikomi tie ligoniai, kuriems nustatoma galvos smegenų mirtis. Smegenų mirtį nustato gydantis gydytojas ir du nepriklausomi specialistai: neurologas ir reanimatologas. Donoro širdis paimama tik esant donoro giminių ar paties donoro (išankstiniam) sutikimui bei nesant specifinių medicininių nesutapimų.

1) galimos chirurginės komplikacijos: kraujavimas, donoro širdies silpnumas ir t.t.; 2) nechirurginės komplikacijos : transplantato atmetimo reakcijos – tai būklė, kai recipiento imunitetas į donoro širdį reaguoja kaip į svetimkūnį ir pradeda prieš jį kovoti žalodamas ją. Kad to išvengtume, yra skiriami imunosupresantai.

Operacijos metodika:

1) Ortotopinė širdies transplantacija: standartinis metodas, paciento širdis keičiama donoro širdimi.
2) Heterotopinė širdies transplantacija: išimtinė metodika; paciento ir donoro širdys jungiamos lygiagrečiai.

Vaistai: po širdies transplantacijos vartojami imunosupresantai: prednizolonas, ciklosporinas A, azatioprinas.

Gydomosios priemonės, laukiant širdies transplantacijos: kadangi yra ryškus santykio tarp donorų ir recipiento neatitikimas, sukurta keletas gydymo priemonių, padedančių pacientui sulaukti širdies transplantacijos. Jos taikomos, kai gydymas vaistais tampa neefektyvus, recipiento būklė ima blogėti. Iš tokių priemonių tai yra „dirbtinė širdis” – tai mechaniniai širdies pakaitai; kardiomioplastika ir kt.