Sarkoidozė – tai sisteminė nežinomos kilmės granulominė liga, pažeidžianti daugelį organų (bet dažniausiai - plaučius).

Sarkoidozės kilmė nėra žinoma. Manoma, kad yra genetinis šios ligos polinkis (dažnai serga paciento šeimos nariai). Be to, yra duomenų, kad etniškumas, hormonai, amžius, įvairūs imuniniai kompleksai ir aplinkos veiksniai daro įtaką šios ligos atsiradimui. Epidemiologiniai tyrimai parodė, kad juodaodžių sergamumas šia liga didesnis nei baltaodžių. Sarkoidoze daugiausia serga jauni ir vidutinio amžiaus žmonės. Moterys šia liga serga dažniau nei vyrai.

Silpnumas
Nežymus karščiavimas
Sausas kosulys
Kvėpavimo diskomfortas
Dusulys
Krūtinės ląstos limfmazgių padidėjimas
Rausvi poodiniai mazgai
Kūno masės mažėjimas
Sąnarių skausmas
Bendras nuovargis

Sarkoidozė – sisteminė liga, galinti pažeisti tiek visą organizmą, tiek ir pavienius organus. Dažniausiai ji pažeidžia plaučius, limfmazgius, odą, kepenis ir akis, taip pat blužnį, širdies raumenį ir laidžiąją sistemą, nervų sistemą, virškinamąjį traktą, rečiau – inkstus, kaulus ir kitus organus bei audinius. Todėl ligos simptomai gali būti labai įvairūs. Tačiau didelė dalis ligonių, sergančių sarkoidoze, niekuo nesiskundžia ir liga aptinkama atsitiktinai, atliekant krūtinės ląstos rentgeninį tyrimą. Sergantieji sarkoidoze gali skųstis bendraisiais simptomais (nuovargiu, silpnumu, kūno masės mažėjimu, šiek tiek padidėjusia kūno temperatūra) ir neryškiais kvėpavimo takų pažeidimo simptomais (sausu kosuliu, kvėpavimo diskomfortu bei dusuliu). Rečiau nustatomi ūminės sarkoidozės simptomai: padidėję krūtinės ląstos limfmazgiai, stambiųjų sąnarių skausmas, mazginė eritema (t.y. šviesiai raudonos spalvos poodiniai mazgai, dažniausiai išryškėjantys abiejų kojų priekiniuose paviršiuose). Sarkoidozės eiga dažniausiai būna banguojanti, ligonio savijauta tai pagerėja, tai pablogėja. Daugumai ligonių, sergančių sarkoidoze, ligos požymiai išnyksta per kelis mėnesius ar kelerius metus. Ypač palanki ūminės sarkoidozės prognozė (dauguma atvejų pagyja savaime per kelis mėnesius). Tačiau daliai ligonių būna nuolatinių ligos simptomų ir jie tampa nedarbingi.

Sarkoidozė gali komplikuotis kvėpavimo ir širdies nepakankamumu.

Liga nustatoma kompleksiškai ištyrus ligonį: atliekami laboratoriniai, rentgeniniai ir imuniniai tyrimai. Atlikus krūtinės ląstos rentgeno nuotrauką, stebimi būdingi sarkoidozei pakitimai (padidėję krūtinės ląstos limfmazgiai, plaučių šaknų pakitimai, išplitę plaučių infiltratai, plaučių randėjimas). Tiriant plaučius kompiuteriniu tomografu, nustatoma išplitusių židinių, randėjimo požymių. Bronchoskopijos metu apžiūrimi bronchai ir paimamas plaučių audinio gabalėlis, kuris vėliau morfologiškai ištiriamas. Tiriant randamos nevarškėjančios epitelioidinių ląstelių granulomos. Be to, bronchoskopijos metu atliekamas bronchų ir alveolių praplovimas (bronchoalveolinis lavažas), gautas skystis yra tiriamas, o normalūs šio tyrimo duomenys praktiškai paneigia sarkoidozę. Kraujo tyrime gali būti sumažėjęs limfocitų skaičius, padidėjęs kalcio kiekis, padidėjusi angiotenziną konvertuojančio fermento koncentracija. Įtarus kitų organų pažeidimą, reikia atlikti papildomus tyrimus.