Pilvo išvarža – tai pilvaplėvės (pilvo ertmę iš vidaus dengiančio lapelio) ir pilvo ertmėje esančių organų (dažniausiai žarnų) išsiveržimas į paodį pro pilvo sienoje esančius raumenų tarpus ar kanalus. Dažniausiai pasitaiko kirkšnies, šlaunies ir bambos išvaržos, rečiau – baltosios pilvo linijos, pooperacinės išvaržos.

Pilvo sienoje yra vadinamosios silpnos vietos – tai kanalai ar raumenų tarpai, per kuriuos eina kraujagyslės, raiščiai ir nervai, operacinių pjūvių vietos ir pilvo sritys, kur natūraliai beveik nėra raumeninio sluoksnio ar jis labai plonas (pvz., baltoji pilvo linija). Dėl kokių nors priežasčių padidėjus spaudimui pilvo ertmėje (sunkiai keliant, kosint, esant sunkesniam šlapinimuisi ar tuštinimuisi, nėštumui, pilvo ertmės augliams, nutukimui, susikaupus skysčiui pilvo ertmėje), pilvaplėvė kartu su joje esančiais organais šiose vietose gali išsiveržti į paodį – susidaro išvarža. Jei yra sumažėjęs audinių elastingumas ir pilvo raumenų tonusas (senstant, po gimdymo ar operacijų) ar natūralių pilvo sienos raumeninių tarpų padidėjimas, tuomet išvarža gali atsirasti net ir esant normaliam pilvo ertmės slėgiui.

Susidaręs odos „maišelis“ ties kirkšnimi, bamba ar viršutinėje šlaunies dalyje;
Skausmas ties kirkšnimi, bamba ar viršutinėje šlaunies dalyje;
Spaudimo jausmas ties kirkšnimi ar bamba kosint, keliant svorį.

Ties kirkšnimis, bamba, viršutinėje šlaunies dalyje ar kitoje vietoje atsiranda elastingas darinys – vadinamasis išvaržos maišas. Jei pilvo sienos tarpas, pro kurį išsiveržė pilvaplėvė, pakankamai platus, tada išvarža gali būti atsistatanti, t.y. atsiranda tik kosint, keliant sunkumus ir pan., o po to atsistato savaime ar ją atstatoma paspaudus rankomis. Per ilgą laiką pilvaplėvė traumuojama, atsiranda uždegiminių pokyčių, ji „prilimpa“ prie pilvo sienos ir išvarža nebeatstatoma. Atlikus išvaržos operaciją, jau kitą dieną galima keltis iš lovos, o iš ligoninės išrašoma 4-5 parą (jei nėra komplikacijų). Jei nekomplikuota išvarža neoperuojama, vėliau ji gali didėti arba įstrigti. Po operacinio gydymo per 5 metus pakartotinių išvaržų susidaro iki 10 proc. atvejų.

Pagrindinė komplikacija – išvaržos įstrigimas. Tokiu atveju siaurame pilvo sienos tarpe (išvaržos vartuose) yra užspaudžiami išvaržoje esantys organai, dažniausiai – žarnos. Paprastai išvarža įstringa, kai dėl padidėjusio spaudimo pilvo ertmėje prasiplečia išvaržos vartai, į išvaržos maišą patenka daugiau žarnų, kurios, išvaržos vartams susiaurėjus, nebegali grįžti atgal į pilvo ertmę ir yra suspaudžiamos, dėl to sutrinka jų kraujotaka, vystosi žarnų gangrena ir nepraeinamumas. Kartais išvarža įstringa ir ramybės metu. Įstrigus išvaržai, oda virš jos parausta, patinsta, čiuopiant išvaržą – ji skausminga, skausmas stiprėja judant, kosint. Po to atsiranda žarnų nepraeinamumo požymių – labai stiprūs, raižantys pilvo skausmai, pykinimas, vėmimas, pilvo išpūtimas, susilaiko dujos ir išmatos, didėja organizmo intoksikacija ir laiku nesuteikus pagalbos gresia mirtis.

Nekomplikuota išvarža nustatoma ją apžiūrint ir apčiuopiant. Jei įtariamas išvaržos įstrigimas, atliekama pilvo apžvalginė rentgenograma, pagal kurią nustatoma, ar yra žarnų nepraeinamumas. Taip pat atliekama pilvo organų echoskopija – patikslinama, kokia yra išvarža, ar nėra skysčio pilvo ertmėje. Jeigu išvarža įstrigo, kraujo tyrime gali būti nustatomas padidėjęs leukocitų skaičius ir eritrocitų nusėdimo greitis.