Kiaušidės cista – tai naujai atsiradęs patologinis darinys kiaušidėje, kai natūralioje kiaušidės ertmėje susikaupia sekretas. Cistos panašios į įvairaus dydžio „balionėlį”, apsuptą lygiu plonu dangalu ir užpildytą įvairios spalvos, skaidrumo, tirštumo, konsistencijos ir sudėties skysčiu. Cistos gali būti tiek vienoje kiaušidėje, tiek abiejose kiaušidėse vienu metu, pavienės arba daugybinės. Dažniausiai kiaušidžių cistos yra gerybinės ir funkcinės, t.y. atsiranda dėl kiaušidžių veiklos sutrikimo ir po tam tikro laiko pačios savaime, be jokio gydymo, išnyksta, nepalikdamos žymės. Tai palyginti dažna moterų liga. Dažniausiai jos pasitaiko vaisingo amžiaus moterims ir būna gerybinės (sudaro net 30-40% visos vaisingo amžiaus moterų kiaušidžių patologijos ir apie 90% atvejų būna gerybinės). Kiaušidžių cistos nebūdingos mergaitėms iki brendimo bei moterims premenopauzėje ir postmenopauzėje (virš 45 metų), būna retai, todėl kiekvienu atveju, kai diagnozuojamos kiaušidės cistinis navikas, kruopščiai ištiriama, ar jis nėra piktybinis.

Pirmoje menstruacinio ciklo pusėje (folikulinėje fazėje), dar moteriai sergant mėnesinėmis, kiaušidėse pradeda bręsti iš karto keli folikulai. Maždaug 7-8-ą ciklo dieną (skaičiuojant nuo pirmos mėnesinių dienos) išsiskiria vienas vedantysis folikulas. Jis visiškai subręsta apie 13-14-ą ciklo dieną. Šiuo metu brandaus folikulo skersmuo gali siekti iki 25-30 mm. Tai plonasienis, skaidriu turiniu užpildytas darinys, esantis kiaušidės pakraštyje, arčiau kiaušidės paviršiaus. Apie 14-ą menstruacinio ciklo dieną įvyksta ovuliacija: folikulas trūksta, jame esantis skystis išteka į pilvo ertmę, kartu išplaudamas ir folikulo viduje buvusią kiaušialąstę. Tuo metu folikulo vietoje kiaušidėje galima rasti mišrios struktūros, neaiškių ribų darinuką, kurio skersmuo panašus į subrendusio folikulo. Vėliau (antroje menstruacinio ciklo pusėje) jo vietoje susiformuoja geltonkūnis, kurio skersmuo vidutiniškai siekia 2-3 cm, tačiau gali siekti net 5-7 cm. Prasidėjus mėnesinėms, t,y. apie 1-2-ą ciklo dieną, geltonkūnis sunyksta, jo vietoje lieka tik nedidelis, iki 2 cm skersmens, nelygiomis sienomis, mišrios struktūros darinukas, kuris gali būti stebimas kelis ciklus, kaskart vis mažėjantis. Prasidėjus naujam ciklui, kiaušidėse vėl pradeda bręsti nauji folikulai, ir viskas prasideda iš naujo. Visa tai yra normalūs pokyčiai, vykstantys moters kiaušidėse visą jos gyvenimą nuo brandos iki menopauzės. Pagal atsiradimo priežastis ir sandaros ypatumus kiaušidžių cistos būna kelių rūšių. Folikulinei cistai atsirasti turi reikšmės susilpnėjusi kiaušidžių veikla ir sumažėjusi estrogenų gamyba kiaušidėse. Veikiant folikulus stimuliuojančio hormono pertekliui, kurioje nors kiaušidėje atsiranda ir auga viena ar kelios folikulinės cistos. Geltonkūnio (arba liuteininė) cista susidaro tuomet, kai po ovuliacijos plyšusio folikulo ertmę užpildo ne tik liuteininės geltonkūnio ląstelės, bet ir serozinis skystis. Padidėjusi liuteinizuojančio hormono gamyba posmegeninėje liaukoje skatina augti ir didėti geltonkūnio cistą. Tekaliuteininės cistos atsiranda kiaušidėse sergant trofoblastine liga, veikiant labai didelei hormono žmogaus chorioninio gonadotropino koncentracijai organizme. Priekiaušidinė cista – tai cista, kuri kyla ne iš pačios kiaušidės, o yra šalia kiaušidės tarp plačiojo gimdos raiščio lapelių, išsidėsčiusių vėduoklės pavidalu abipus gimdos šonų. Priekiaušidinė cista auga iš embriono laikotarpio inksto užuomazgos audinių liekanų – taip vadinamo antkiaušidžio, esančio plačiajame gimdos raištyje tarp kiaušidės ir kiaušintakio. Intraligamentinė cista taip pat išsidėsčiusi tarp plačiojo gimdos raiščio lapelių, tačiau auga iš apatinio kiaušidės krašto, yra nepaslanki, glaudžiasi prie gimdos kūno ir nustumia gimdą į priešingą pusę. Dermoidinė cista prasideda iš įvairių audinių užuomazgų likučių, likusių nuo embrioninio periodo.

Vidurių užkietėjimas
Skausmingos mėnesinės
Dažnas tuštinimasis po truputį
Pilvo apimties padidėjimas
Vidurių pūtimas
Nereguliarios mėnesinės
Sunkumas pilvo apačioje
Maudžiantis skausmas šone
Maudžiantis skausmas pilvo apačioje
Dažnas šlapinimasis
Šlapinimasis po truputį

Folikulinė cista – tai plonasienis, apvalus, lygiu paviršiumi, aiškių kontūrų, vienkamerinis, užpildytas vandeningu skaidriu turiniu darinys, elastingos konsistencijos, mažas (dažniausiai mažesnis nei 10 cm skersmens), dažniau vienpusis – būna tik vienoje kiaušidėje, o ne abiejose. Šalia cistos aptinkamas normalus nepakitęs kiaušidės audinys. Kartais folikulinė cista gali gaminti moteriškus lytinius hormonus – estrogenus. Dažniausiai šios cistos atrofuojasi ir per 1-2 mėn. išnyksta savaime, be jokio pėdsako. Plyšus cistai, gali pasireikšti vidinis kraujavimas į pilvo ertmę; po to tiriant per makštį, buvusios cistos neberandama.

Geltonkūnio (arba liuteininė) cista nuo normalaus geltonkūnio skiriasi tik dydžiu (jos skersmuo iki 5-7 cm); iš tikrųjų tai yra funkcionuojantis cistinis geltonkūnis. Geltonkūnio cista dažniausiai taip pat išnyksta savaime, be jokio gydymo, po 1-2 mėn.

Tekaliuteininės cistos būna daugybinės, didelės, visada abiejose kiaušidėse; jų sienas iš vidaus dengia liuteininės ląstelės. Išgydžius pagrindinę trofoblastinę ligą, tekaliuteininės cistos išnyksta savaime, nėra operuojamos.

Priekiaušidinė cista gali būti didelė, iki 15-20 cm skersmens, ovalios formos, lygiu paviršiumi, prisipildžiusi vandeningo skaidraus sekreto. Jos kapsulę sudaro jungiamojo, raumeninio ir elastinio audinio skaidulos, vidinė kapsulės siena išklota epiteliu. Dažniausiai priekiaušidinė cista būna vienpusė, vienkamerinė, užklota plačiojo gimdos raiščio pilvaplėve. Šalia cistos randama visiškai nepakitusi kiaušidė. Paprastai ši cista savaime neišnyksta, ją reikia operuoti, išlukštenti ir pašalinti.

Intraligamentinė cista gali būti įvairaus dydžio, dažniausiai vienpusė ir vienkamerinė. Kartais jos išnyksta savaime arba gydomos hormoniniais vaistais, kartais jas tenka operuoti.

Dermoidinė cista – tai apvalus arba ovalus, balsvos matinės spalvos, įvairaus dydžio (net iki 10-15 cm skersmens) kiaušidės darinys. Jo lygi plona balsva siena panaši į odą. Cista sudaryta iš vienos kameros, pripildytos skystų, balsvai gelsvų riebalų. Cistos turinyje randama plaukų, kaulo elementų, net dantų. Cistos sienoje yra riebalinių ir prakaito liaukų, plaukų maišelių, riebalinio audinio. Dermoidinė cista dažniausiai aptinkama vienoje kiaušidėje (85% atvejų), turi vidutinio ilgio kojytę. Dėl savo nepaprastos sandaros ji dar vadinama teratoma (graikiškai – „stebuklas”). Ji yra gerybinė, gali išlikti neaptikta visą moters gyvenimą, bet pati niekada neišnyksta, šalinama tik operaciniu būdu.

Funkcinės cistos dažniausiai išnyksta savaime arba gydomos geriamaisiais hormoniniais preparatais, o kiti gerybiniai kiaušidžių navikai turi būti operuojami, nes daugelis jų yra linkę supiktybėti. Kai kurios cistos greitai auga; tokios cistos jokiu būdu nepaliekamos savieigai, stebimos, gydomos medikamentais arba operuojamos. Kadangi moters amžius yra vienas iš kiaušidžių navikų rizikos faktorių, todėl perkopus 40 metų amžiaus ribą, visos nustatytos cistos kruopščiai ištiriamos dėl piktybiškumo. Postmenopauzėje iš visų rastų cistų 7% būna folikulinės, 18% - liuteininės, 29-40% - gerybiniai kiaušidžių navikai, apie 36% - piktybiniai kiaušidžių navikai, t.y. funkcinių cistų žymiai sumažėja.

Cistos gali plyšti: į pilvo ertmę išsilieja jų turinys, prasideda gausus vidinis kraujavimas, vystosi „ūmaus pilvo” reiškiniai. Cistos gali infekuotis ir supūliuoti, sukelti mėnesinių ciklo sutrikimus, nevaisingumą, savaiminius persileidimus, šlapinimosi bei tuštinimosi sutrikimus, taip pat jos gali supiktybėti.

Vyresnės nei 30 metų amžiaus moterys turi nors vieną kartą per metus profilaktiškai pasitikrinti pas ginekologą, ir jai turi būti atliktas kiaušidžių bei gimdos ultragarsinis tyrimas. Tai padeda laiku susekti ir diagnozuoti cistinius darinius kiaušidėse ir išvengti kiaušidžių vėžio.

Cista dažniausiai diagnozuojama tikrinant profilaktiškai, nes nedidelės cistos paprastai jokių simptomų nesukelia. Tiriant moterį per makštį, šalia gimdos kairiajame ar dešiniajame šone apčiuopiamas apvalus, elastingas, paslankus, neskausmingas darinys. Mergaitės, paauglės bei moterys, negyvenusios lytinio gyvenimo, tiriamos per tiesiąją žarną. Diagnozei patikslinti visada atliekamas ultragarsinis tyrimas (echoskopija), o prireikus – diagnostinė videolaparoskopija. Ultragarsu išmatuojamas kiekvienos kiaušidės ilgis, plotis, aukštis, apskaičiuojamas jos tūris ir palyginamas su normos dydžiais. Pagal matomą cistinio darinio echoskopinį vaizdą maždaug galima iš anksto numatyti, ar darinys yra gerybinis, ar piktybinis. Piktybinę cistą galima įtarti tada, kai darinys yra nepaslankus, gruoblėtas, nelygus, > 10 cm skersmens, yra infiltruoti standūs priegimdžio audiniai, aptinkamas laisvas skystis pilvo ertmėje, ir jei pacientė yra > 35 m. amžiaus. Papildomai atliekama kompiuterinė tomografija ir branduolinio magnetinio rezonanso tyrimai. Esant įtarimui, jog cistinis darinys yra piktybinis, papildomai ištiriama kiaušidžių vėžio žymens CA125 koncentracija kraujyje bei atliekama naviko biopsija.