Hepatitas – tai ūminis ar lėtinis kepenų uždegimas, kai dėl įvairių priežasčių pažeistos kepenų ląstelės žūva, į kepenų audinį įsiskverbia uždegiminės, o žuvusių ląstelių vietą pamažu užpildo jungiamasis audinys (visiškai nesuardantis normalios kepenų struktūros). Jei ūminis hepatitas užtrunka ilgiau kaip 6 mėnesius, tai jau vadinamas lėtiniu kepenų uždegimu. Neretai ūminio periodo nebūna ir liga nuo pat pradžių yra lėtinė.

Kepenų uždegimą sukelia įvairios priežastys. Viena dažniausių – hepatitų virusai A, B ir C (jų yra daugiau, bet šie pasitaiko dažniausiai). Hepatito A virusas sukelia tik ūminį kepenų uždegimą, o B ir C virusai yra dažna ne tik ūminio, bet ir lėtinio uždegimo priežastis (ūminis gali pereiti į lėtinį arba liga nuo pat pradžių įgauna lėtinę eigą). Pagrindinis užsikrėtimo hepatitu A būdas – per burną (su užkrėstu maistu, vandeniu, per rankas), o B ir C virusai plinta lytiniu keliu ar per kraują (perpilant užkrėstą kraują, kontaktuojant su infekuotu krauju ar kitais organizmo skysčiais, per užkrėstus medicininius instrumentus, atliekant tatuiruotę, hemodializę, vartojant intraveninius narkotikus). Gimdymo metu serganti motina hepatito B ir C virusais gali užkrėsti kūdikį, taip pat užsikrėsti galima, naudojant infekuotus skutimosi reikmenis, dantų šepetėlius ir pan. Kita dažna kepenų uždegimo priežastis – alkoholio vartojimas. Ar bus pažeistos kepenys priklauso nuo suvartojamo alkoholio kiekio (o ne nuo gėrimo rūšies), trukmės, individualaus jautrumo, lyties (moterims reikia mažesnio kiekio). Kepenų uždegimą gali sukelti ir kai kurių vaistų (paracetamolio, metildopos, aminazino, geriamų kontraceptinių tablečių, kai kurių antibiotikų, vaistų nuo grybelio ir tuberkuliozės, metotreksato, azatioprino, halotano ir daugelio kitų) vartojimas, apsinuodijimas grybais ar toksinėmis medžiagomis. Retesnės kepenų uždegimo priežastys – autoimuninis hepatitas, Vilsono liga (vario apykaitos sutrikimas), hemochromatozė (liga, kai sutrinka geležies apykaita ir geležis kaupiasi kepenyse bei kituose organuose), kitos medžiagų apykaitos ligos. Kepenų uždegimas gali atsirasti ir sergant kai kuriomis infekcinėmis ligomis, pavyzdžiui: leišmanioze, leptospiroze, toksoplazmoze, citomegalo virusine infekcija, sistemine grybeline infekcija ir kt. Kartais kepenų uždegimo priežastis nenustatoma – tai vadinamasis kriptogeninis hepatitas.

Sumažėjęs ar dingęs apetitas
Tamsus, drumstas šlapimas
Niežulys
Maudimas dešinėje pašonėje
Pykinimas
Šviesios išmatos
Akių odenos pageltimas
Sąnarių skausmas
Bendras silpnumas
Karščiavimas

Kepenų uždegimui būdingas akių, odos pageltimas – gelta, tačiau ji pasireiškiane visada, dažnai intensyvesnė sergant ūminiu uždegimu, paūmėjus lėtiniam. Kartu patamsėja šlapimas, išmatos tampa kiek šviesesnės. Taip pat atsiranda sunkumas, maudžiantis skausmas dešinėje pašonėje, apetito stoka, pykinimas (rečiau – vėmimas), bendras silpnumas, nuovargis, sumažėja darbingumas. Karščiavimas būna ne visuomet ir dažniausiai nedidelis. Dažnai skundžiamasi sąnarių, raumenų skausmu, niežuliu, prakaitavimu, moterims gali sutrikti menstruacijos. Neretai (ypač sergant lėtiniu uždegimu) simptomai būna nelabai išreikšti ar jų visai nebūna. Susirgus hepatitu A, dažniausiai pasveikstama per kelias savaites. Ūminis B (pasitaikantis apie 10 proc. sergančiųjų) ir C (apie 70-80 proc. sergančiųjų) hepatitas gali pereiti į lėtinį. Lėtinis hepatitas diagnozuojamas, kai ūminis neišgydomas per 6 mėnesius (virusas lieka kraujyje). Iš anksto numatyti, ar ūminis uždegimas pereis į lėtinį sunku. Negydomas lėtinis virusinis B ir C hepatitas anksčiau ar vėliau (atsižvelgiant į uždegimo aktyvumą, dažniausiai per 10-40 metų) progresuoja iki kepenų cirozės. Skiriant gydymą stabilus geras efektas gaunamas apie 50 proc. ligonių, tačiau gydymą nutraukus daliai jų liga vėl atsinaujina. Autoimuninio (kaip ir lėtinio virusinio) hepatito eiga ir progresavimas priklauso nuo uždegimo aktyvumo, gydymas ilgalaikis (trunkantis net kelerius metus), nes jį nutraukus simptomų dažniausiai vėl atsiranda. Alkoholinio hepatito eiga priklauso nuo ligos sunkumo: dėl sunkaus ūminio kepenų uždegimo gali vystytis kepenų nepakankamumas ir gresia mirtis, nuo lengvesnio pasveikstama per keletą savaičių ar mėnesių. Sergant lėtiniu alkoholiniu hepatitu eiga priklauso nuo alkoholio vartojimo: visiškai nevartojant alkoholio procesas stabilizuojasi ir per keletą metų kepenų pažeidimas gali net visai išnykti, o vartojant alkoholį toliau pakitimų daugėja, išsivysto cirozė. Esant medikamentiniam kepenų uždegimui, jei toksiškai veikiantis vaistas nebevartojamas, kepenų rodikliai dažniausiai pagerėja per kelias savaites.

Progresuojant lėtiniam hepatitui atsiranda negrįžtamų kepenų pokyčių ir vystosi kepenų cirozė. Sergant virusiniu ar autoimuniniu kepenų uždegimu gali būti pažeisti kiti organai – atsiranda glomerulonefrito, miokardito, vaskulito, tiroidito simptomų, odos pakitimų, hemolizinė anemija ir kt. Jei kepenų uždegimas sunkus, gali vystytis kepenų nepakankamumas. Ilgai sergant virusiniu B ar C hepatitu didėja rizika susirgti kepenų vėžiu.

Hepatito B ir C virusai plinta per kraują, lytiniu keliu. Svarbu sustabdyti šį plitimą, todėl visi donorai turi būti tikrinami dėl virusinių hepatitų, turi būti naudojami sterilūs medicinos instrumentai, medicinos personalas turi naudoti gumines pirštines, kaukes, vengti tiesioginio kontakto su užkrėstais organizmo skysčiais. Didelę riziką užsikrėsti turi narkomanai, prostitutės, asmenys, turintys atsitiktinių lytinių santykių, todėl jie skatinami nenaudoti jau naudotų švirkštų, naudotis prezervatyvais. Negalima naudotis infekuoto asmens dantų šepetėliu, skutimosi peiliukais, kitais aštriais instrumentais. Nuo hepatito B galima pasiskiepyti, ypač tai turėtų padaryti rizikos grupės žmonės – medicinos personalas, dializuojami ligoniai, sergantieji hemofilija (jiems gali būti perpilamas kraujas), policininkai, narkomanai, bendraujantieji su užsikrėtusiais asmenimis. Nuo B hepatito taip pat turi būti skiepijami kūdikiai ir vaikai. Pasiskiepyti taip pat galima ir nuo hepatito A. Nuo hepatito C vakcinos nėra. Pagrindinė priemonė, padedanti išvengti alkoholinio kepenų pažeidimo, – saikingas alkoholio vartojimas. Medikamentinio kepenų uždegimo profilaktika – be reikalo ir didelėmis dozėmis nevartoti vaistų. Jeigu juos vartoti būtina, o atsirado kepenų uždegimo simptomų, reiktų kreiptis į gydytoją, kad šis pakoreguotų gydymą.

Čiuopdamas pilvą gydytojas dažnai nustato padidėjusias, skausmingas kepenis. Kraujo tyrime randamas padidėjęs kepenų fermentų, bilirubino kiekis, uždegiminiai kraujo baltymų pokyčiai. Pagal tai, kokia yra kepenų uždegimo priežastis, randama kitų kraujo pokyčių: nustatomi hepatitų A, B ar C žymenys, autoantikūnai sergant autoimuniniu kepenų uždegimu, pakitęs geležies ir vario kiekis, kitų infekcinių sukėlėjų (pvz.: citomegalo viruso, leptospirų, toksoplazmų) žymenys. Atlikus echoskopiją įvertinami pokyčiai kepenyse, jų padidėjimas. Tiksliausiai kepenų pakitimai, uždegimo aktyvumas nustatomas atlikus kepenų biopsiją (ji atliekama ir tada, kai neaiški kepenų uždegimo priežastis) ir gautą kepenų audinį ištyrus mikroskopu.