Traukuliai – liguistas reiškinys, kai tam tikroje galvos smegenų srityje nervinės ląstelės tampa ypač dirglios ir sukelia nenormalius elektrinius smegenų iškrūvius. Tuomet atsiranda judesių sutrikimai: nevalingai trūkčioja ar/ir įsitempia kurios nors kūno dalys. Kai traukuliai prasideda staiga, ligoniui atliekant bet kokį fiziologinį veiksmą, trunka tam tikrą laiką, po to staiga praeina, o smegenų žievės neuronai yra pirminė grandis, lemianti jų atsiradimą, šie epizodai vadinami priepuoliais. Pastarieji gali pasireikšti ne tik traukuliais, bet ir kitais judesių sutrikimais, jutimo, pojūčių, sąmonės, suvokimo, emocijų, elgesio pakitimais.
Epilepsija – tai būklė, kuriai būdingi pasikartojantys centrinės nervų sustemos kilmės priepuoliai. Epilepsijos priepuolį galima apibrėžti kaip staigų, nevalingą, laikiną elgesio pakitimą, apimantį sąmonės, judesių, jutimų, autonominės nervų sistemos pokyčius, lydimus nenormalių smegenų elektrinių iškrūvių. Tai nėra viena liga: daugiau kaip 40 neurologinių būklių gali pasireikšti epilepsijos priepuoliu (t.y., epilepsiniu sindromu). Epilepsija diagnozuojama tada, kai ligonio gyvenime yra įvykę du ir daugiau pakartotinių neprovokuotų (t.y., nesusijusių su jokia žinoma ūmine išorine priežastimi) epilepsinių priepuolių.
Epilepsinė būklė – tai pasikartojantys epilepsijos priepuoliai, trunkantys ilgiau nei 30 minučių, tarp kurių ligonis neatgauna sąmonės.

Aiškios epilepsijos priepuolių priežasties paprastai nustatyti nepavyksta. Kaip ir daugelį kitų, šią ligą lemia aplinkos ir genetinių veiksnių kombinacija. Manoma, kad apie 40 proc. ligonių turi bent vieną artimą giminaitį, kuris irgi patiria priepuolius. Izoliuotas traukulių priepuolis gali įvykti kūdikiams, kurie stipriai karščiuoja. Sergantiems arba turintiems rizikos susirgti asmenims priepuolius sukelti (provokuoti) gali miego stoka, fizinis ir emocinis stresas, blykčiojančios šviesos, alkoholis (ypač išgeriant didelius skysčio kiekius, pvz., alaus, arba staiga nutraukus gausų vartojimą, – alkoholio nutraukimo priepuoliai), kai kurie medikamentai, taip pat ir vaistų nuo epilepsijos netvarkingas vartojimas. Kai priepuolių priežastis konkreti, būklė vadinama epilepsiniu sindromu. Jį sukeliančios priežastys skirtingos įvairiais amžiaus laikotarpiais: vaikams – tai raidos, medžiagų apykaitos sutrikimai, gimdymo patologija, infekcija, trauma, genetinės priežastys; suaugusiems dažniau pasitaiko galvos smegenų trauma, insultas, smegenų navikas ar infekcija (meningitas, encefalitas, smegenų abscesas, parazitai), kiti struktūriniai galvos smegenų pakitimai, ženklūs viso organizmo veiklos sutrikimai (elektrolitų disbalansas, gliukozės ar deguonies stoka ir pan.), taip pat galimos ir genetinės priežastys. Izoliuotų traukulių priepuolių paplitimas nėra aiškus. Epilepsija, kaip liga, žinoma nuo gilios senovės. Tai dažniausia vaikų ir viena dažniausių suaugusiųjų neurologinių ligų. Ji paplitusi 10 kartų labiau nei išsėtinė sklerozė. Pasaulyje aktyvia epilepsija (kai bent vienas priepuolis įvyko per pastaruosius 5 metus) serga 0,4-0,6 proc. žmonių. Manoma, kad pasikartojančius priepuolius patiria maždaug 7 iš 1000 vaikų, jaunesnių nei 16 metų, bei 1 iš 200 suaugusiųjų. Liga gali prasidėti bet kuriame amžiuje, tačiau dažniausiai tai nutinka vaikystėje ar paauglystėje: 75 proc. asmenų diagnozuojama iki 20 metų amžiaus. Vyresniems dažniau pasitaiko galvos smegenų traumos, insultai, navikai. Epilepsinis sindromas ypač padažnėja tarp vyresnių nei 60 metų amžiaus asmenų.

Sąmonės netekimas
Veido traukuliai
Orientacijos sutrikimas
Seilėtekis
Kūno dalių trūkčiojimas
Kūno dalių įsitempimas
Galūnių trūkčiojimas

Traukulinių ir kitokių priepuolių klinikinė išraiška priklauso nuo to, iš kurios galvos smegenų žievės srities jie kyla. Kai simptomai tiesiogiai atspindi smegenų pažeidimo ar dirginimo vietą, tokie priepuoliai vadinami židininiais arba daliniais. Traukuliai gali pasireikšti kūno dalių įsitempimu (toniniai traukuliai) arba trūkčiojimu (kloniniai traukuliai). Prasidėję veide, vienoje rankoje ar kojoje arba tos pačios pusės abiejose galūnėse, kartais kakle, traukuliai gali išplisti į kitas kūno dalis. Tuomet būna išplitę (generalizuoti) viso kūno traukuliai, kurių metu žmogus netenka sąmonės, visas kūnas ir galūnės įsitempia, po to pradeda trūkčioti, galiausiai atsipalaiduoja; po to žmogus gali nevalingai pasišlapinti ar/ir pasituštinti, vėliau kurį laiką nereaguoja į aplinką, gali būti sumišęs, neprisimena priepuolio. Toks priepuolis vadinamas generalizuotu toninių-kloninių traukulių priepuoliu. Įsitempimo metu neretai sukandamas liežuvis. Jei priepuolis ištinka žmogų stovint ar sėdint, jis griūva ir gali stipriai užsigauti. Epilepsija pasireiškia įvairaus pobūdžio priepuoliais, kurių metu žmogus gali išlikti sąmoningas (šie priepuoliai vadinami paprastaisiais) arba gali netekti sąmonės (tai sudėtingieji arba kompleksiniai priepuoliai) – tuomet jis visiškai nereaguoja į aplinką. Gali sutrikti paciento orientacija, jis gali atlikti veiksmus, kurių nesuvokia, o vėliau ir neprisimena. Priepuolių metu gali nevalingai įsitempti ar/ir trūkčioti kurios nors ar visos galūnės, veidas; gali staiga prasidėti galūnių ar/ir veido užtirpimas, skruzdėlių bėgiojimo pojūtis; gali atrodyti, jog pasikeičia įprasta aplinka ir tampa nepažįstama ar, atvirkščiai, nematyti daiktai atrodo lyg matyti ir pažįstami; žmogui gali atrodyti, kad jaučia kokį nors kvapą ar skonį, girdi garsus ar mato vaizdus, ko nepatiria kiti. Vaikams ar paaugliams pasitaiko trumpalaikiai sąmonės netekimo epizodai be nevalingų judesių – atrodo, lyg asmuo trumpam sutriktų, kalbėdamas stabtelėtų. Šie epizodai vadinami absansais. Epilepsija vaikystėje dažnai susijusi su mokymosi sunkumais: sergantys vaikai sunkiau koncentruoja dėmesį, blogiau įsimena ir pan. To priežastys įvairios: svarbi priepuolių kilmė, jų dažnis, taip pat ir vartojami vaistai, kiti sveikatos sutrikimai. Priepuoliai gali kartotis dažnai – po kelis per parą, savaitę, ar rečiau – kas mėnesį, kartais gali pasitaikyti vienas per kelis metus. Eiga gali būti labai įvairi atskirais amžiaus etapais. Kai kurių vaikystės epilepsijos formų atveju vyresniam pacientui priepuoliai retėja, lengvėja, netgi išnyksta visiškai. Galimi priepuolių padažnėjimai, pasunkėjimai, ne visuomet akivaizdžiai susiję su vaistų vartojimu ar provokuojančiais veiksniais.

Epilepsijos priepuolis gali komplikuotis epilepsine būkle – būsena, kai priepuoliai trunka ilgiau nei 30 minučių, ir ligonis tarp jų neatgauna sąmonės. Ji gali būti traukulinė ir netraukulinė. Tai pavojinga gyvybei, neatidėliotinos pagalbos reikalaujanti būklė, kurios metu mirštamumas siekia 30 proc. ir daugiau. Tokios būklės metu gali sutrikti kvėpavimas, širdies veikla. Dėl intensyvaus susitraukinėjimo traukulių metu gali būti pažeidžiami ir vėliau skauda raumenys. Priepuolių metu ligonis gali susižaloti; sutrikus orientacijai, gali kelti pavojų ir kitiems. Ilgai sergant epilepsija, atsiranda tam tikrų charakterio ypatumų (smulkmeniškumas, pedantiškumas, įkyrumas), būdingi nuotaikos svyravimai, galimas suvokimo funkcijų blogėjimas. Galimi nepageidaujami vaistų nuo epilepsijos reiškiniai: slopinimas, mieguistumas, pykinimas, svaigulys, nuovargis, nemiga, neaiškus matymas, sujaudinimas, padidėjęs svoris, nepageidaujamas plaukuotumas ar plaukų slinkimas, spuogai, menstruacijų ciklo sutrikimai, kraujo sudėties pakitimai (grįžtami, nutraukus vaistą ar koregavus jo dozę).

Epilepsijos gydymo tikslas yra kontroliuoti priepuolius, taip gerinant ligonio gyvenimo kokybę. Ši liga gydoma specifiniais vaistais nuo epilepsijos nuolat, ilgai, kartais ir visą gyvenimą.
Be abejo, kontroliuojant epilepsiją, labai svarbu ir paties paciento kontaktas su gydytoju: ar jis tinkamai vartoja paskirtus vaistus, ar laikosi visų gydytojo rekomendacijų. Tinkamą medikamentą parenka gydytojas neurologas pagal priepuolių rūšį, gretutines ligas, kai kuriuos kitus aspektus.
Epilepsijos gydymas pradedamas vienu medikamentu palaipsniui didinant dozę. Gydymas turi būti nepertraukiamas ir reguliarus, o vaistų dozės koreguojamos pagal gydymo efektą, neviršijant leistinos maksimalios normos. Nesuretėjus priepuoliams ar atsiradus vaisto šalutiniam poveikiui, gydytojas gali paskirti kitą vaistą ar jų derinį.
Epilepsijos gydymas yra ilgalaikis ir nesikartojant priepuoliams dar tęsiamas nuo 2 iki 5 metų. Tai priklauso nuo ligos formos, eigos ir sunkumo. Vaistų, skirtų epilepsijai gydyti, negalima nutraukti staiga. Apie galimybę nutraukti vaisto vartojimą sprendžia gydytojas neurologas. Per 70 proc. ligonių pavyksta visiškai apsaugoti nuo ligos priepuolių ir valdyti ligos eigą, mažėja atsparių gydymui formų. Apie 10 proc. pacientų, kuriems gydymas vaistais nepadeda, rekomenduojamas operacinis gydymas.

Kad išvengtumėte epilepsinio sindromo, nepiktnaudžiaukite alkoholiu ir kitais svaigalais, saugokitės galvos traumų, vartokite paskirtus kraujospūdį reguliuojančius vaistus, neignoruokite infekcinių ir kitų ligų.

Kiekvieną ligonį, kuris patiria traukulių ar kitokius priepuolius, turi apžiūrėti neurologas. Epilepsijos diagnozė iš esmės yra klinikinė, grindžiama išaiškintais anamnezėje pasikartojančiais savaiminiais epilepsiniais priepuoliais. Vertingos informacijos suteikia asmenys, stebėję ligonio priepuolius, gyvenantys kartu, galintys apibūdinti lydinčius sveikatos sutrikimus. Svarbi informacija apie šeiminį sergamumą, raidos ypatumus (ypač vaikams, tačiau taip pat ir suaugusiems). Būtinas neurologinės ir bendrosios fizinės būklės įvertinimas. Bioelektrinio smegenų aktyvumo pakitimai registruojami elektroencefalografijos (EEG) metodu. Tai svarbus pagalbinis tyrimo metodas, bet vien EEG duomenys negali patvirtinti ar atmesti epilepsijos diagnozės. Struktūriniams smegenų pažeidimams išaiškinti atliekama kompiuterinė arba magnetinio rezonanso tomografija. Papildomi tyrimai padeda nustatyti epilepsinio sindromo priežastį arba atskirti jį nuo kitų būklių, kurių metu sutrinka sąmonė, pasireiškia nevalingi judesiai ir pan. Gydytojui daug informacijos suteikia gydymo įstaigoje stebimas priepuolis. Tuo tikslu įrengiamos specialios palatos su EEG ir kitų gyvybinių funkcijų stebėjimo bei filmavimo aparatūra. Išanalizavus priepuolį, galima geriau parinkti gydymą.