Dizenterija (kitaip - šigeliozė) yra ūmi infekcinė liga. Jai būdinga organizmo apsinuodijimas, skausmingas viduriavimas išmatomis su gleivėmis ir krauju dėl storojo žarnyno pažeidimo.

Dizenteriją sukelia nejudrios bakterijos šigelės (lot. Shigella). Vienintelis gamtinis sukėlėjų rezervuaras yra žmogus. Infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus arba bakterijų nešiotojas, kuris išskiria sukėlėją su išmatomis. Dažniausiai infekcija plinta per nešvarias rankas, vandenį, maisto produktus. Tam tikrą vaidmenį pernešant sukėlėjus atlieka musės, tarakonai, kurie bakterijas perneša ant galūnių. Storajame žarnyne besidauginančios šigelės, jų išskiriamas toksinas pažeidžia gleivines ląsteles, sukelia jų žuvimą. Išsivysto storojo žarnyno gleivinės uždegimas, ji išopėja. Į kraują patenkantis toksinas sukelia organizmo intoksikaciją, pažeidžia autonominę (vegetacinę) nervų sistemą, dėl to sutrinka virškinimas, atsiranda žarnyno spazmų, išsiskiria daugiau gleivių.

Šaltkrėtis
Raižantys kairės pilvo pusės skausmai
Vėmimas
Viduriavimas
Išmatos su gleivėmis ir krauju
Nuolatinis noras tuštintis
Galvos skausmas
Sąnarių skausmas
Karščiavimas

Liga prasideda ūmiai, praėjus 3-7 dienom po užkrato patekimo į organizmą. Ji pasireiškia temperatūros pakilimu, šaltkrėčiu, galvos, sąnarių skausmais, raižančiais, dažniausiai kairės pilvo pusės, skausmais, vienkartiniu ar pasikartojančiu vėmimu. Netrukus ligonis pradeda viduriuoti išmatomis su kraujo ir gleivių priemaiša. Atsiranda nuolatinis noras tuštintis su skausmingu varymu (tenezmai). Tuštinantis kaskart išeina mažiau išmatų, o daugėja gleivių. Ligonis tuštinasi net iki 30 kartų per dieną. Dėl skysčių netekimo ir intoksikacijos sutrinka kraujotaka, sumažėja kraujospūdis. 2-3 ligos dieną paprastai temperatūra normalizuojasi, silpnėja intoksikacija, tačiau dar labiau išryškėja storojo žarnyno pažeidimo požymiai. Liga trunka 1-3 savaites, tačiau žarnyno gleivinės funkcijos atsistato dar vėliau. Ūminė dizenterija tęsiasi iki 3 mėnesių, lėtinė – daugiau kaip 3 mėnesius, periodiškai atsinaujindama. Pasitaiko atvejų, kai ligos požymių nebūna.

Dizenterija gali komplikuotis kraujavimu iš virškinamojo trakto, žarnyno prakiurimu ir pilvaplėvės uždegimu, šoku, plaučių uždegimu, tiesiosios žarnos iškritimu, žarnų nepraeinamumu, šlapimo takų infekcija, žarnyno mikrofloros sutrikimu. Vaikams dėl intoksikacijos gali sutrikti sąmonė, išsivystyti traukuliai.

Svarbu ligonį izoliuoti visam gydymo kursui, dezinfekuoti jo gyvenamąją vietą, išaiškinti įtariamus sergančius ar nešiotojus iš ligonio aplinkos. Sergantiems lėtine dizenterija neleidžiama dirbti su maisto produktais, vaikų kolektyvuose. Maistas turi būti gaminamas laikantis higienos taisyklių. Svarbūs teisingi asmens higienos įpročiai.

Gydytojas dizenteriją nustato remiantis ligos požymiais ir istorija, apžiūros ir tyrimų duomenimis. Tiriant išmatas, atmetami plonosios žarnos, kepenų, kasos susirgimai, galintys sukelti viduriavimą, ieškoma galimų ligos sukėlėjų (bakterijų, pirmuonių, kirmėlių). Diagnozė patvirtinama išskyrus sukėlėją. Tam atliekamas bakteriologinis tyrimas: į specialią terpę, skirtą šigelėms, sėjamos išmatos. Lygiagrečiai kitose terpėse, ligos diferenciacijos tikslu, sėjamos išmatos salmonelėms, choleros vibrionams bei kitiems sukėlėjams auginti. Siekiant atskirti šigeliozę nuo kitų, taip pat ir neinfekcinių storojo žarnyno susirgimų, taikoma rektoromanoskopija. Tai yra instrumentinis tyrimo metodas, kai į tiesiąją žarną įkišus endoskopą, apžiūrima storojo žarnyno gleivinė. Prieš šią procedūrą pacientui duodama vidurius laisvinančių vaistų ar skiriama klizma. Diagnostikai taikomos ir serologinės reakcijos (reakcijos panaudojant kraujo serumą).