Lėtinių ligų mažakraujystė
Kraujo ir limfos
Apibrėžimas
Anemija (lot. anaemia), graikų k.: an – neigimo priešdėlis, haima – kraujas. Sinonimai: piktybinių navikų anemija, infekcinės kilmės anemija, paprastoji lėtinė anemija. Tai visiškai skirtingų pagal kilmę anemijų visuma, pasižyminti šiais būdingais požymiais: sumažėjęs geležies kiekis, sumažėjęs serumo gebėjimas sujungti geležį, geležies atsargos organizme normalios ar net padidėjusios. Lėtinių ligų mažakraujystė sudaro apie 25 proc. visų anemijų. Tai dažniausiai klinikinėje praktikoje pasitaikanti anemijų forma stacionaro ligoniams, ypač senyviems.
Priežastys
Infekcinės ligos.
Įvairūs piktybiniai augliai.
Neinfekciniai uždegiminiai procesai (kolagenozės, vaskulitai).
Kaulų ir minkštųjų audinių traumos, chirurginės operacijos.
Kai kurios inkstų, kepenų ir endokrininių liaukų uždegiminės kilmės ligos.
Simptomai
Karščiavimas
Bendras silpnumas
Dažnas širdies plakimas
Kūno masės mažėjimas
Odos ir gleivinių blyškumas
Dusulys
Eiga
Ligonio skundai ir klinikinio tyrimo metu nustatomi pokyčiai dažniausiai yra susiję su pagrindinės ligos sukeltais simptomais (karščiavimu, staigiu svorio mažėjimu, bendru silpnumu). Pagrindinės ligos ir mažakraujystės pradžia niekuomet nesutampa. Paprastai anemija išsivysto praėjus 2–3 mėnesiams nuo pagrindinės ligos pradžios. Atsiranda odos ir gleivinių blyškumas. Įdomu, kad anemijos sunkumą galima apytiksliai nustatyti pagal delnų klosčių spalvą. Jeigu plaštakos klosčių oda, nuleidus ranką, atgniaužus ir ištiesus pirštus, atrodo bekraujė ir visiškai blyški, tai hemoglobino koncentracija paprastai esti mažesnė nei 70 g/l. Taip pat ligonius vargina padažnėjęs širdies plakimas, dusulys fizinio krūvio metu, bendras silpnumas. Iš pradžių mažakraujystės simptomai būna neryškus. Vyrauja pagrindinės ligos simptomai. Lengva lėtinių ligų mažakraujystė didelės įtakos bendrai ligonio būklei dažniausiai neturi, tačiau, kai ligonis išsekęs arba karščiuoja ir ypač kai yra gretutinis širdies, kraujagyslių arba plaučių pažeidimas, net ir nedidelė mažakraujystė pablogina bendrą ligonio būklę ir pagrindinės ligos eiga tampa daug sunkesnė.
Gydymas
Dažniausiai anemijos blogėjimas susijęs su ją sukėlusios ligos progresavimu, todėl pirmutinis sergančiųjų lėtinių ligų anemija gydymo tikslas yra pagrindinis ligos adekvatus gydymas.

Pati anemija gydomas kraujo komponentų transfuzijomis (eritrocitų masė lašinama, kuomet hemoglobinas < 80 g/l), geležies ir folinės rūgšties preparatais bei eritropoetiniais vaistais (skatinančiais eritrocitų gamybą kaulų čiulpuose).

Sergančiųjų lėtinių ligų anemija gydymo tikslas – siekti hemoglobino koncentracijos kraujyje 120 g/l, ypač pacientams, vyresniems, kaip 65 metų amžiaus, ir esant papildomiems rizikos veiksniams, tokiems kaip koronarinė širdies liga, lėtinės plaučių ir inkstų ligos. Tokia hemoglobino koncentracija užtikrina pakankamą audinių aprūpinimą deguonimi ir pageriną gyvenimo kokybę.

Gydant anemiją svarbu visavertė mityba, fizinis aktyvumas.
Tyrimai
Sumažėjusi hemoglobino koncentracija, tačiau ne mažesnė kaip 70 g/l. Eritrocitai (raudonieji kraujo kūneliai) dažniausiai būna normalaus dydžio ir juose yra normalus kiekis hemoglobino. Vienam trečdaliui ligonių eritrocitai esti mažesni. Dažnas požymis – padidėjęs eritrocitų nusėdimo greitis paprastai yra susijęs su pagrindine liga. Kitas būdingas požymis – sumažėjusi geležies koncentracija kraujo serume, nors geležies atsargos yra pakankamos.